Upyniškis kraštotyrininkas Klemensas Lovčikas yra gerai žinomas visiems šia sritimi besidomintiems žmonėms. Savo gyvenimą pašventęs rajono praeičiai tyrinėti, jis surinko šūsnį išliekamąją vertę turinčios medžiagos.
K. Lovčikas gimė Vytogaloje 1937 m. Čia, kaip pats sako, ir užaugo, mergikes šokdino. Nuo 1964 metų gyvena Upynoje. Tėvas, anot jo, buvo „prie meistrystės“, tad ir savo sūnus stengėsi išmokyti visokiausių amatų. „Pinigas iš tokių namų neišeina“, — sakydavo jis apie amatininkus. Klemensas prisimena, kad tėvuko sprendimas, jog tas vaikas bus kalvis, tarsi nulėmė ir jo pomėgį. „Kur tik ėjau, domėjausi geležimi. Ji man tapo vertybe. Rinkau visokius gelžgalius, kokius tik radau“, — sako Klemensas. Mokydamasis pas kalvį, perprato ir šiaučiaus amatą; — net batus sau yra pasisiuvęs.
Nuo mažumės Klemensas mėgo medžio darbus. Jam būdavo smalsu ir smagu žiūrėti, kaip statybininkai tašo rąstus, paskui juos deda vienas ant kito, ir išeina namas. Jo jaunystės svajonė buvo, ko gero, tikrai neįprasta — tapti keliaujančiu meistru: statyti namus, daryti koplytstulpius, kryžius. Potraukis įvairiems meistro amatams tapo ir jo kasdieniniu užsiėmimu.
Vytogalos kolūkyje K. Lovčikas dirbo kalviu, meistru račiumi. Teko būti ir laiškanešiu, lauko darbininku, elektrotechniku. Kurį laiką dirbo Upynos vidurinės mokyklos techninių darbų mokytoju. Beje, dirbant elektriku, per patį melioracijos „vajų“ Klemensui teko dažnai keliauti po kaimus. Taip išryškėjo dar viena jo aistra — noras rinkti senienas, kurių kaimų sodybose žmonės turėjo dar daug, bet jomis jau nebesinaudojo. Kad jos, kaip lietuvių tautos paveldo dalis, nenueitų perniek, K. Lovčikas jas tempėsi namo, kol 1973-iaisiais įkūrė liaudies amatų muziejų. Dabar jame sukaupta 3500 eksponatų. Klemensas džiaugiasi, jog jaunimas tautos praeičiai neabejingas — muziejus nuolat lankomas. Ir ne tik Šilalės rajono žmonių. Nuo 1989 m. iki 2006-ųjų pabaigos K.Lovčikas dirbo Vytogalos Stasio Girėno muziejaus vadovu.
Trauka prie medžio padarė savo. K. Lovčikas sumeistravo 9 kryžius, iš kurių prasmingiausi yra skirtieji Nepriklausomybės 10-mečiui paminėti, stovintys Vytogaloje bei Upynoje. Jo darbo kryžiai rymo Kvėdarnos ir Šilalės kapinėse, taip pat Šilalėje stūkso kryžius žuvusio policininko atminimui. Jo kryžių galima pamatyti obelyniškio V. Motuzo, upyniškio A. Adomaičio, Maraulienės (Leliškės k.) sodybose ir prie Upynos bažnyčios. Dar daugiau kryždirbys yra sukaupęs koplytstulpių — net 13. Jie daryti įvairiomis intencijomis. Vytogališkė L. Brazauskienė pastatydino koplytstulpį savo senelių tėviškėje visos giminės suėjimo proga, o koplytstulpis Lingių k. atsirado žmonių, netekusių dukters, prašymu. Pirmąjį koplytstulpį Klemensas pastatė ant savo tėvuko kapo Upynos kapinėse, dar du iškeliavo į Kauną, kiti ką nors prasmingo įamžino Kaltinėnuose, Upynoje, Dvyliškėje, Petkalnio k., Žemaičių Naumiesčio kapinėse, prie užeigos, įsikūrusios ties Laukuvos plentu. Kalvystės amatas taip pat mielas nagingam meistrui. K. Lovčikas yra nukalęs per 30 saulučių. Jos dažniausiai puošia koplytstulpius. Tačiau yra ir dekoratyvinių, kurias žmonės noriai pasikabina ant sienos.
Jis užrašė daug žemaitiškų pasakojimų, garsių šio krašto žmonių gyvenimo istorijų, Upynos apylinkėms būdingų senovinių apeigų aprašymų, priežodžių, patarlių. Yra parašęs apie 20 kraštotyrinių darbų, surinko ir paskelbė daug straipsnių apie Upynos apylinkėse gyvenusius kryždirbius ir dievdirbius ir jų neįkainuojamus eksponatus. Surinko per 6000 vienetų skaidrių ir fotonegatyvų kraštotyrine tematika. Respublikiniame konkurse už skaidrių rinkinį jam paskirta pirmoji vieta, apdovanotas daugeliu padėkos raštų, diplomų, prizų už aktyvų dalyvavimą paminklosaugos ir kraštotyros darbuose.
Dar viena meistrystės sritis — paukštukų drožyba. Jų K. Lovčiko kolekcijoje — daugiau kaip pusantro tūkstančio. „Paukštukai atėjo iš senojo baltų tikėjimo. Tai yra protėvių vėlių įvaizdis, tarpininkai tarp gyvųjų ir mirusiųjų“, — sako Klemensas. Anot jo, tokius paukštukus tėvai dažnai kabindavo ir dabar kabina virš vaiko vygės (lovytės). Meistras prisimena, kaip vienoje Kaziuko mugėje (Vilniuje), kurių jis neapleidžia jau 20 metų, vienas dvasininkas iš gausybės jo paukštukų rinkosi „šventąją dvasią“. K. Lovčikas yra išbandęs savo sugebėjimus ir muzikos instrumentų gamyboje — padarė trejas kankles. Pavyko.
Klemenso žmona Vaidilutė Jončaitė Upynos vidurinėje mokykloje dėstė lietuvių kalbą, mokė vaikus lietuvių liaudies dainų, kurias pati rinko ir užrašinėjo Šilalės rajone, subūrė vaikų etnografinį ansamblį „Kukutis“, dramos būrelį, ugdė mokinių tautinę savimonę ir norą pažinti savo kraštą. Abu su Klemensu jie yra ir vieni pirmųjų tautodailininkų rajone. K. Lovčikas į Tautodailininkų sąjungą įstojo 1986 m., jo žmona — 1989-aisiais. Tėvų gyvenimo būdą perėmė ir vaikai, abu yra lietuvių liaudies puoselėtojai. Dukra Dalia — dailės mokytoja, o sūnus Saulius – fizikas ir astronomas.
Yra žmonių, kuriems pasakymas „nerami dūšia“ lipte limpa. Būtent toks — Klemensas. Jo galvoje kirbėte kirba daugybė sumanymų, darbų, idėjų. Jis surinko apie 3500 eksponatų iš Upynos apylinkių: įvairių buities rakandų, amatininkų įrankių, senovinės žemės ūkio technikos.
Klemenso iniciatyva Šilalės rajone pastatyta apie dvidešimt kryžių Lietuvos vardo tūkstantmečio garbei. 2012 m. meistras tapo respublikinės konkursinės liaudies meno parodos „Aukso vainikas“ nugalėtoju. 2010 m. Prezidentė Dalia Grybauskaitė Klemensą Lovčiką apdovanojo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.
Klemensas nėra istorijos mokslų ragavęs universitetuose. Jis taip pat nėra mokęsis muziejininkystės. Pomėgis rinkti senus daiktus neišvengiamai privertė Klemensą sužinoti ir išgirsti daugybę istorinių faktų, didingų istorijų, nesusipratimų, pamokančių pasakojimų. Istorija besidominčiam upyniškiui pavyko surasti daiktų, apie kurių paskirtį niekas nebežinojo, tačiau jo atkaklumas iš užmaršties prikėlė seniai pamirštus papročius. Savo istorinėmis žiniomis apie Šilalės kraštą K. Lovčikas galėtų rungtis su profesionaliais istorikais. Klemensą galima pavadinti vaikštančia šio Žemaitijos krašto enciklopedija. Surinkta medžiaga apie Upynos krašto mažąją architektūrą: koplyčias, koplytstulpius, kapinaites yra svarbi Šilalės rajono kultūros paveldo dalis.
Apie Klemensą Lovčiką ir Vaidilutę Jončaitę yra sukurti dokumentiniai filmai „Klemukas“ ir „Vaidilutė“
• https://www.youtube.com/watch?v=gDFH2dU-b1w
• https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013716352/vaidilute
Parengė Rūta Vaitkevičienė, remiantis leidiniu „Šilalės krašto kryždirbiai ir dievdirbiai“
