Kapinės

Per Antininkų kaimą eina Košių — Kražių kelias. Kraštinė kaimo riba  —  Ančios upė.

Senkapis yra rytinėje kaimo dalyje, buvusioje Antano Ričkaus sodyboje, ant stataus dešiniojo Ančios kranto. Žemės paviršiuje matyti smulkūs subyrėję kaulai. Seniau, kol dar dirbo savo žemę, Antanas Ričkus rasdavo daug žalvarinių įkapių, ietigalių. Visa tai jis perdavė Kauno karo muziejui.

Stasė Rašinskienė kolūkio laikais, rinkdama akmenis, senkapy rado „pažaliavusią arklio kaukuolę" ir įvairių žalvarinių radinių. Toliau nuo senkapio, laukuose, užtiko žmogaus kaukolę ir kitokių kaulų. Kaukolė buvusi gana balta, galbūt jau iš pokario laikų. Senkapio šlaite yra buvusi partizanų slėptuvė.

Priešais senkapį, kitoje Ančios pusėje (Kelmės r. Butvilų k.) yra aukštas, medžiais apaugęs krantas — Balkakalnis.

Šilalės rajone, Antininkų kaime, dešiniajame Ančios krante, ant aukšto skardžio, maždaug 300 m žemiau upe nuo Košių — Kražių kelio tilto per Ančią yra Alkakalnis.

1997 metais pasakojo Stasė Rašinskienė, 62 m., Edvardas Jasinskas, 71 m. Abu iš Antininkų kaimo.

Šilalės rajone, Bijotų seniūnijoje, Tujainių kaime, esančiame šalia autostrados Vilnius — Klaipėda, į šiaurę nuo Bijotų, yra žinomi dveji kapeliai.

Jie yra vakariniame kaimo pakraštyje, užžėlusio Klabų ežero pietiniame krante, maždaug per 1 km nutolę nuo kaimo centre esančių kapelių, prie anksčiau čia stovėjusios Barboros Buivydaitės sodybos. Kapelių teritorija maždaug 50 x 35 m. Iš šiaurės ir rytų pusių — pylimas, pietiniame pakrašty — neaukšta kalvelė. Vidury kapelių auga dvi pušys ir alyvų krūmai. Kapeliai kai kur sužaloti iškastais bulvių rūsiais. Apie laidojimus niekas nežino.

Dabar kapeliuose stovi ąžuolinis kryžius su užrašu: „Čia nežinomi mirusių žmonių kapai. 1990." Kryžių padirbo ir pastatė Tujainių kaimo gyventojai Jonas Buivydas ir Zigmas Šimkevičius.

1997 metais pasakojo Zigmas Šimkevičius, 60 m., seserys Ona Vladičkaitė, 80 m., Bronė Vladičkaitė, 84 m. Visi iš Tujeinių kaimo.

Už trejeto kilometrų nuo Upynos prasideda didelis Paežerio kaimas ir tęsiasi į šiaurės rytus, kur jo teritoriją kerta naujasis Žemaičių plentas — autostrada. Vakarinę kaimo dalį kerta kelias Upyna — Kaltinėnai. Netoli šio keliuko dešinėje prasideda ežeras, prie kurio pietryčių kraštu šliejasi kaimas. Dvidešimtojo amžiaus pradžios žemėlapiuose ežeras vadinamas Lingių vardu. Dabar ežerą žmonės vadina Požerės ežeru, seniau taip vadinosi ir kaimas. 1931 metais šio kaimo pradžios mokyklos mokytojas Justinas Žemgulys įrodė, kad lietuviškesnis esąs Paežerio pavadinimas ir gyventojai pamažu priprato prie šio vardo.

Paežerio kaime žinomi treji kapeliai.

Jie yra netoli kelio Paežeris — Eželiškė, Broniaus Stankaus sodybos pietrytinėje dalyje. Stankai šią sodybą nusipirko iš Kosto Eidininko.

Kapeliai — senkapis — tai trejetą ketvertą metrų virš dirvos paviršiaus iškilusi 70 x 33 m apimties kalva. Šiauriniame pakraštyje auga trys stori beržai, rytų ir vakarų pusėje - jaunesnių lapuočių medžių guotai. Pietryčių pakrašty matyti rūsių duobės. Viena duobė didesnė, iš jos dar prieš karą kasdavo žvyrą.

Senkapyje laidodavo maro metais. Vėlesnių laidojimų šiuose kapeliuose niekas   nemini.   Kasdami   rūsius,   užtikdavo   daug   žmonių   kaulų   ir archeologinių radinių. 1936 metais Tamošius Stankus rado durklą. Aleksas Ačas yra radęs žalvarinių antkaklių ir segių. Šie radiniai nusimetė.

1997 metais pasakojo Aleksas Ačas, 80 m., Barbora Stonkienė. Abu iš Paežerio kaimo.

Šis kaimas dar neseniai vadinosi Iždonais pagal žemės savininko pavardę. Dabartinis pavadinimas susijęs su vietos upeliu Grybuku. Senovėje, sako, buvęs tai Šilų kaimas.

Pagrybės kaimas yra Šilalės rajone, Kaltinėnų seniūnijoje, abipus kelio Upyna — Kaltinėnai, tarp senojo ir naujojo (autostrados) Žemaičių plentų.

Pagrybės kaime žinomi dveji kapeliai — senkapiai.

Jie yra pietiniame kaimo pakraštyje, už asfalto gamyklos, Aleksandro Gedvilo žemėje. Jų plotas 70 x 35 m. Kapelių teritorija aukštesnė nei dirvos paviršius. Pietinėje, žemesnėje dalyje buvo žvyrduobė, kurioje rasdavo arklių kaukuolių, ginklų įvairių grandinėlių.

Šiame senkapyje seniau buvo laidojami bajorai. Prieš karą apie kapelius augusios eglės, kapeliai buvę priaugę alyvų bei serbentų krūmų. Stovėję nemažai medinių kryžių, dar buvę žymūs kapų kauburėliai. Kapeliai buvo aptverti statinių tvorele. Per Kryžiaunas dienas čia susirinkę žmonės giedodavo Visų Šventųjų litaniją.

1982 metais, kai buvo tiesiama autostrada Vilnius — Klaipėda, iš kapelių papėdės - žvyrduobės buvo imamas žvyras autostrados darbams. Pradėjus byrėti kaulams, žvyro nebeėmė, sutvarkė aplinką, iškirto krūmus. Dabar kapeliuose stovi vienas medinis kryžius.

Dvidešimtojo amžiaus pradžioje šalia kapelių buvo tvenkiniai — bajorų maudyklės (prusnyčios). Iš atkalnės srūvantys šaltiniai subėgdavo į tvenkinius. Užtvankoje buvo anga, iš kurios ištraukus kamštį, imdavo purkšti vanduo tarsi dušas. Tvenkinių pylimai buvo sumūryti iš akmenų.

1997 metais pasakojo Michalina Gestautienė, 76 m., iš Prynų kaimo, Vladas Atutis, 67 m., iš Bruškių kaimo.

Šilalės rajono Bijotų seniūnijos Košių kaimas yra iš abiejų pusių apglėbęs senąjį Žemaičių plentą. Toji kaimo dalis, kuri yra plento Kaunas — Klaipėda dešinėje, vadinama Pirmaisiais Košiais. Antrieji Košiai yra įsiterpę tarp senojo ir naujojo (autostrados) Žemaičių plentų.

Visame Košių kaime yra žinomi ketveri kaimo kapeliai. Dveji — Pirmuosiuose Košiuose, vadinami Pirmaisiais ir Antraisiais kapeliais, ir dveji Antruosiuose Košiuose, vadinami pagal žemės savininkų pavardes.

Jie apie 300 metrų nutolę į vakarus nuo kapelių Peleniaus žemėje. Tai maro kapeliai, buvę Prano Bartaševičiaus, o vėliau jo dukters Onos Bartašaitės žemėje. Apie 1959 metus Kapeliai buvo sunaikinti D. Poškos kolūkio pirmininko Algio Kariniausko nurodymu. Tada dar tebestovėjo vienas kryžius. Kapeliai buvo išlyginti buldozeriu, padarytas ariamas laukas.

Tiesiant naująjį Žemaičių plentą — autostradą — kapelių teritorija pateko po juo. Tik ruoželis buvusių kapelių yra išlikęs palei autostradą, į vakarus nuo jos. Autostradoje kapelių vieta po kelio danga yra apie 600 m nuo Bijotų — Košių kelio viaduko Kryžkalnio kryptimi.

1997 metais pasakojo Joana Pocienė, 73 m., iš Bardžių kaimo, Vaclovas Kinderis, 86 m., iš Bijotų kaimo.

Šilalės rajono Bijotų seniūnijos Košių kaimas yra iš abiejų pusių apglėbęs senąjį Žemaičių plentą. Toji kaimo dalis, kuri yra plento Kaunas — Klaipėda dešinėje, vadinama Pirmaisiais Košiais. Antrieji Košiai yra įsiterpę tarp senojo ir naujojo (autostrados) Žemaičių plentų.

Visame Košių kaime yra žinomi ketveri kaimo kapeliai. Dveji — Pirmuosiuose Košiuose, vadinami Pirmaisiais ir Antraisiais kapeliais, ir dveji Antruosiuose Košiuose, vadinami pagal žemės savininkų pavardes.

Jie buvo sunaikinti apie 1958 metus. Pagal Marijonos Pelenienės turimus dokumentus, tai buvo 18,5 arų ploto kalvelė, riba tarp Dominiko Peleniaus ir Onos Norkevičienės žemių. Tai būta maro kapelių. 1958 metais juose dar stovėjo vienas kryžius. Kapų kalvelėje buvę įdubų (rūsių duobės). D. Poškos kolūkio pirmininko Algio Karinausko nurodymu, kapeliai buvo sunaikinti — išlyginti buldozeriais. Dabar kapelių vietoje — ištisas suartas laukas. Žemės savininkas, buvęs tremtinys D. Pelenius nori atkurti sunaikintus kapelius.

1997 metais pasakojo Vladas Pelenius, 73 m., iš Antrųjų Košių kaimo.

Šilalės rajono Bijotų seniūnijos Bardžių kaimo kapeliai sunaikinti apie 1960 — uosius metus. Būta tai neaukštos, maždaug 50 x 60 m apimties medžiais apaugusios kalvelės. Tai senkapis. Kapeliuose laidodavo maro metais ir vėliau, Pirmojo pasaulinio karo metu šiltinėmis mirusius.

Prieš Antrąjį Pasaulinį karą į tuos kapelius rinkdavosi kaimo gyventojai melstis, giedoti „mojų" ir per Kryžiaunas dienas (prieš Devintines arba Vainikus). Įdomiai būdavo sukviečiami maldininkai: kaip ženklas rinktis būdavo iškeliama kapuose balta vėliava. Ir rinkdavosi ne vakarais, o dieną 12 val. (pusiaudieny).

1960 metais kapeliai buvo aptverti medine statinių tvorele. Tebestovėjo vienas kryžius. Buvo išlikę kapų kauburėliai. D. Poškos kolūkio pirmininkas Algis Kariniauskas sumanė kapelių vietoje statyti malūną. Paliepė traktorininkui Benediktui Mažučiui išversti kryžių. Šis atsisakė, sakydamas: „Važiuok pats ir versk". A. Kariniauskas taip ir padarė — pats išvertė kryžių. Kasdami malūnui pamatus, iškasė daug žmonių kaulų. Juos surinko ir ten pat gilesnėje duobėje užkasė.

Dabar malūnas tebestovi ir tebemala.

1997 metais papasakojo Joana Pocienė, 73 m., Antanina Sabutienė, 92 m., iš Bardžių kaimo, Vaclovas Kinderis, 86 m., iš Bijotų kaimo.

Bijotų kaimo kapeliai yra pietiniame Paškevičių dvaro pakraštyje. Tai aukštoka, maždaug 3 metrų aukščio, 50x40 metrų pločio kalvelė, apaugusi storais, senais medžiais. Jokių palaidojimo žymių ar kryžių nėra išlikę. Pasakotojai sakė tik girdėję iš savo senelių, kad čia seniau būta kapelių.

1978 metais pasakojo Benediktas Mažutis, 91 m. ,ir Aleksas Bardausakas 77 m., abu iš Bijotų kaimo.
1997 metais pasakojo Joana Pocienė, 73 m. ,ir Antanina Sabutienė, 92 m., abi iš Bardžių kaimo.

Jie yra Šilalės rajone Jucaičių apylinkėje, kelio Obelynas — Debliai kairėje pusėje. Kapelių apimtis 30 x 30 m. Apie kapelius sukrautas akmenų „zomatas".

Kapeliuose buvo laidojamos maro metų aukos. Po mediniais kryžiais esą palaidoti negyvai užplakti trys baudžiauninkai.

Kapelių viduryje buvo labai apleista molinė koplyčia, kurią vietoj sunykusios medinės kaimo gyventojai pastatė 1895 metais. Į molinę koplyčią iš senosios medinės buvo perkeltos šventųjų skulptūros: Šv. Trejybės grupė, Kristus Nazarėnas, Nukryžiuotasis, Marija Sopulingoji, Šv. Antanas. Visos šios skulptūros, išskyrus Šv. Trejybės grupę, dingo 1967 m. Pastaroji  grupė vėliau pateko į Šilalės muziejų. Ant šių skulptūrėlių yra antspaudas „Varanauskas". Galima tikėtis, jog tai gali būti autoriaus pavardė.

Medinius kapelių kryžius buvo pastatęs Vincas Milašius iš Grublių kaimo. Du betoninius kryžius 1934 metais pastatė Kazys Bernotas. Visi kryžiai, kaip ir koplyčia, fasadu atsukti į kelią — į šiaurės vakarus.

1991 metais Deblių kapelių koplyčia buvo naujai perstatyta. Įstatyti nauji langai, uždengtas skardos stogas. Koplyčios atstatymu rūpinosi keturi broliai Šetkai: Stasys, Jonas, Pranas ir Kazimieras. Jie padirbo ir pastatė kapeliuose naujus medinius kryžius.

Broliai Šetkai labai rūpinosi kapelių, kurie yra jų žemėje, atnaujinimu.

Deblių kaimo kapelių naujai atstatytoje koplyčioje dabar yra Aniceto Trijonio nulieta iš betono skulptūra — Nekaltas Marijos prasidėjimas. To paties savamokslio autoriaus, gyvenančio Sodalės kaime Skaudvilės apylinkėje, yra šiai koplyčiai nutapyti du paveikslai: Šventoji Trejybė ir Šventasis Antanas. Paveikslai tapyti ant presuoto medžio plaušo plokščių.

Į Deblių kapelius yra perkeltas betoninis kryžius iš Šilalės. Ant jo yra užrašas: „Maro aukoms atminti". Kapeliai naujai apmūryti akmenine tvora „zomatu", nes senoji tvora buvo labai suirusi.

1971 metais papasakojo Pranas Kvederys, 90 m., iš Deblių kaimo. 1996 metais papasakojo Kazimieras Šetkus, 70 m., iš Vytogalos kaimo.

Pirmieji

Jie yra Šilalės rajone, Upynos seniūnijoje, Dungerių kaimo pietvakarių pakraštyje, šiaurės rytų Užkalnio kalno šlaito kalvelės viršuje. Jų apimtis 60 x 50 m. Apaugę jaunais lapuočiais medžiais. Kapeliai buvo Petro Milkinto žemėje. Tai senkapis. Buvo laidojamos maro metų aukos. Žmonės kapelius vadindavo markapiais. Laidodavo dar ir devynioliktojo amžiaus gale.

1940 metais kapeliuose tebestovėjo keletas medinių kryžių. Kapeliai buvo aptverti statinių tvorele. Žmonės kapelius lankydavo per Kryžiaunas dienas. Gegužės mėnesį rinkdavosi giedoti „mojaus".

Kolūkių laikais žmonės kapeliuose ėmė kasti rūsius ir rasdavo archeologinių radinių.

Prie kapelių ant Užkalnio kalno buvęs akmeninis aukuras — šventa vieta. Kai Bruškių kaime, Burneikų dvare statė malūną, tai tą akmenį suskaldė ir padarė girnas. Viena iš šio malūno girnapusių dabar saugoma Klemenso Lovčiko sodyboje, Upynoje.

Užkalnio kalno šiaurės rytų pakraštys yra apaugęs lapuočiais medžiais ir iškasinėtas rūsių duobėmis.

Antrieji

Apie 1 km nuo Užkalnio kalno į šiaurės rytus Stasio Sabeckio sodyboje buvo seni maro kapeliai.

Keliant į vienkiemius, kapelių užimamas plotas nebūdavo įtraukiamas į gaunamą žemę. Tačiau S. Sabeckis apie 1912 m. prasiplėtė savo valdą — išrovė visus kryžius ir kapelių vietoje pasidarė ariamą dirvą. Dabar tai lygus laukas be jokių žymių.

1983 m. papasakojo Antanina Pipirienė, 86 m., iš Dungerių kaimo. 1997 m. papasakojo Zosė Kurpeikienė-Milkintaitė, 68 m., Juozas Milkintas, 61 m. Abu iš Dungerių kaimo.

Jie yra Tauragės rajone, Skaudvilės seniūnijoje, Dvarviečių kaime, kelio Upyna — Skaudvilė dešinėje pusėje. Apimtis apie 30 x 30 m. Kapelių pakraščiais auga dideli medžiai.

Čia būta senkapio. Kapeliuose būdavo laidojami aplinkinių kaimų žmonės. Apie maro metų palaidojimus neužsimenama.

Ilgą laiką Dvarviečių kapeliuose nebuvo laidojama. 1935 metais aplinkiniuose dvaruose gyvenantys bajorai sutarė tuos kapelius atnaujinti. Iš sudėtų lėšų buvo padirbdinti betoniniai stulpeliai, per kuriuos perkišus ąžuolinius skersinius, kapeliai buvo aptverti. Tvarkant kapelius buvo iškasta duobė ir nustatyta, kad tikrai ten esama senų palaidojimų. Toje vietoje pastatė metalinį kryžių, kuris yra išlikęs iki šiol. Kapelių viduryje buvo pastatytas aukštas medinis kryžius, kurį nudažė šviesiai melsva spalva, pakraščius — tamsiai mėlyna. Šis kryžius, jau praradęs spalvą, tebestovi.

Kapelių tvarkymo iniciatoriai — aukotojai parašė prašymą Telšių vyskupijos Kurijai, kad kapeliai būtų aptarnaujami Upynos parapijos, kad juose būtų laidojami kapelius atnaujinusių šeimų — aukotojų nariai ir kad ši teisė būtų paveldima. Su tokiu prašymu buvo kreiptasi į Upynos parapijos kleboną (prašymo tekstą žr. p. 7).

Kapelių šventinimo dieną į juos susirinko ne tik tie, kurie rūpinosi jų atnaujinimu — bajorai, bet ir labai daug apylinkės gyventojų — mužikų. Atvažiavo Upynos klebonas J. Kalvaitis. Tačiau bajorams pabrėžtinai paskelbus, kad šiuose kapeliuose bus laidojami tik tie, kurie juos atnaujino, klebonas J. Kalvaitis su šia sąlyga nesutiko ir išvažiavo nepašventinęs kapelių. Tai kaimiečiams sukėlė daug juoko, o bajorams padarė didelę gėdą.

Po kelių savaičių, 1937 metų birželio 20 dieną klebonas J. Kalvaitis tuos kapelius pašventino ir paskelbė, kad juose galės laidotis visi, kas norės. Šį kartą šventė buvo kukli, susirinko labai nedaug žmonių.

1943 metais mirė vienas iš kapelių atnaujinimo iniciatorių — bajoras Savickas. Šiuose kapeliuose jis buvo palaidotas. Šalia buvo palaidota ir netrukus mirusi jo žmona. Tuo ir baigėsi laidojimai Bajorų kapeliuose, nes pasirodė, jog žemė yra labai šlapia ir molinga.

1977 metais papasakojo Juozas Ričkus, 55 m., iš Petkalnio kaimo.

Dvarviečių kaimo kapinių tvarkymo iniciatorių pareiškimas (kalba netaisyta)

Gerb. Upyno R. k. parapijos kun. Klebonui

Dvarviečių km. R. kat. kapinių rengėjų ir rengimui aukotojų

Pareiškimas

1935-1936 metais Dvarviečių km. nuosavoje žemėje žemiau pasirašiusieji rengėjai: Prosevičius Juozas, Juškevičius Boleslovas, Vismantas Vincentas, Benediktavičius Antanas, Boleslovas ir Bronius Blinstrubai ir Šlapikas Antanas savo lėšomis ir darbu, padedant eilei smulkesnių aukotojų, sutvarkėme buvusius kaimo apleistame stovy senkapius, juos aptverdami, nuvalydami ir pastatydindami kryžių.

Dabar, baigdami darbą, prieš kapinių pašventinimą, mes, žemiau pasirašiusieji kapinių žemės savininkai, rengėjai ir aukotojai šiuo pareiškimu prašome į Parapijos invent. knyg. aktą, žiniai ateinantiems laikams, įrašyti, kad:

1) Laidojant Dvarviečių km. kapinėse numirėlius, dvasinio aptarnavimo teises turi Upyno R. kat. parap. klebonai.

2) Kapinėse negali būti laidojami: laisvamaniai — bedieviai, kitų tikybų numirėliai, savižudžiai ir t. t.

Bendrai, šiuo reikalu, Dvarviečių km. kapinėse pasižadame laikytis visų Dvasinės Vyresnybės įstatymų bei taisyklių.

3) Dvarviečių km. kapinėse laidoti mirusius turi teisę tik šeimos rengėjų ir aukotojų, t. y.: Prosevičiaus Juozo, Benediktavičių, Blinstrubių, V. Vismanto, Bol. Juškevičių, Ant. Šlapiko, B. Červinsko, V. Savicko, Vyt. Blinstrubo, Ant. Danylo, Mozerio, St. Bertašiaus, S. Kybarto, Šlepavičiaus, J. Kovalskio, A. Gotauto, J. Elvikio, J. Liaudansko, Joanos Jončaitės ir V. Greičiaus, Petra Jonča.

4) Išimtinais atsitikimais, susitarus su kapinių rengimo atstovais, gali būti laidojami Dvarviečių k. kapuose ir ne iš 3 išvardintų šeimų mirusieji, bet ir kiti Dvarviečių km. mirusieji, įnešus nustatytą auką.

5) Šiuo būdu (iš 4) surinktos aukos laikomos rengėjų žinioje ir naudojamos tik Dvarviečių km. kapinių puošimo ir tvarkymo reikalams.

6) Dvarviečių R. kat. kapines pašventinus, rengėjai ir žemės savininkai liekame kapinių tvarkymo atstovais. Mums mirus, šias pareigas ir teises paveldi įpėdiniai.

1936 m. rugsėjo mėn. 3 dieną Dvarviečiai

(Pasirašo aštuoni rengėjai ir vienuolika parėmusiųjų darbą aukomis)

Telšių vyskupijos kurijos atsakymas Upynos klebonui Kalvaičiui

Lietuvos respublika TELŠIŲ VYSKUPIJOS KŪRIJA

rugpjūčio 1936 m. Gerb. Kun. Kalvaičiui,

Nr. 2582. Upyno Klebonui.

Telšiai

Į raštą iš š. m. ir š. m. 21 d. Nr. 202.

Pašvęsti kalbamus kapelius licentia per praesentes conceditur. Benedictio coemeterii (non consecratio) vartotina paprasta. Formula randama in Rituali.

(Pasirašo generalvikaras)

Ant šio dokumento ranka prirašyta: „pašventinti 1937 m. birželio 20 d.

Jie yra Šilalės rajone, Upynos apylinkėje, Gaidėnų kaime, Vlado Bambalo sodyboje, didelės kalvos viršūnėje. Kapelių apimtis apie 50 x 60 m.

Kapeliuose buvo laidojama dar šio amžiaus pradžioje. Prieš keletą metų kapeliuose stovėjo keli mediniai kryžiai, kurių jau nebėra. Dabar visa kapelių kalva apaugusi jaunais medžiais.

Pasakojama, jog šioje vietoje kadaise stovėjusi bažnyčia. Ji sudegė. Naujai bažnyčią atstatė jau kitoje vietoje — Varsėdžiuose.

Kapeliai buvo apaugę medžiais ir krūmais. 1998 m. Upynos seniūnijos rūpesčiu kapeliai buvo išvalyti nuo krūmų ir menkaverčių medžių.

1975 metais papasakojo Vladas Bambalas, 45 m., iš Gaidėnų kaimo.

Jie yra Šilalės rajone, Upynos seniūnijoje, Galvyčių kaime. Kapelių apimtis 50 x 40 m.

Kapeliai — nedidelė senkapio kalvelė. Joje buvo laidojamos maro metų aukos, vėliau čia buvo kaimo kapai.

Devynioliktojo amžiaus pabaigoje Viliūšiai šių kapelių kryžius išrovė ir iškilnojo į kelio Upyna — Girdiškė pakeles. Kapelius suarė ir ardami stengdavosi nustumti žemes į pakalnę, kad susilygintų kalvelė. Arimo paviršiuje randama smeigtukų, žiedų, kitokių papuošalų bei ginklų.

1973 metais pasakojo Barbora Viliūšienė, 73 m., Ona Skadauskienė, 57 m. Abi iš Galvyčių kaimo.

Jie yra Tauragės rajone, Mažonų seniūnijoje, Graužų kaime. Kapelių apimtis apie 50 x 40 m.

Kapeliuose laidojo maro metų aukas. Vietiniai gyventojai juose buvo laidojami iki Antrojo pasaulinio karo. Iš to laiko yra išlikusių antkapių ir kryžių su užrašais. Dabar dar yra keletas betoninių kryžių ir labai sunykusi medinė koplytėlė  iš kurios skulptūros ir paveikslai dingo apie 1940-uosius metus. Dabar kapeliai yra apaugę alyvų krūmais ir jaunais medžiais.

Melioruojant apylinkės laukus, apie kapelius kasė žvyrą ir smėlį, todėl dabar kapeliai yra iškilę — tarsi ant kalvos. Kasdami smėlį, rasdavo daug žmonių kaulų.

Graužų kaimo žmonės kapelius aptvėrė statinių tvorele.

1972 metais pasakojo Endrius Rydamakas, 60 m., iš Šakviečio kaimo.

Jie yra Šilalės rajone, Upynos seniūnijoje, Paežerio (Požerės) kaime. Kapelių plotas maždaug 50 x 30 m.

Pasakojama, kad toje vietoje senovėje žemaičiai aukodavę savo dievams aukas. Vėliau čia stovėjusi švento Jurgio bažnyčia, kurios altorius buvęs vakarų pusėje. Iki 1958 metų šis plotas buvo apjuostas akmenų mūro tvora — „zomatu". Vėliau Jonas Šliažas išardė tvorą ir akmenis panaudojo savo statomo tvarto pamatams, o apie kapelius sukasė žemės pylimą.

Kapeliuose tebėra keletas senų medinių kryžių. Pietrytinėje kapelių pusėje, dirbamoje dirvoje, aptinkama archeologinių radinių — senovinių įkapių. Vakarinė kapelių dalis yra apaugusi jaunais medžiais.

1966 metais kapelių šiaurės rytų pusėje vyko A. Tautavičiaus vadovaujami archeologiniai kasinėjimai.

Jurgis Rimkus pasakojo apie paskutinį, kurį dar mena, palaidojimą šiuose kapeliuose. Buvęs tai pakaroklis kurpius. Dirbęs jis tuo metu pas Praną Ivanauską, pravardžiuojamą „Devis", nes šis mėgdavęs girtis: „Jis muny kad devi, aš jam kad šieriau atgal". P. Ivanauskas buvo kilęs nuo Varnių, nešiodavosi lazdą su išdrožtu mediniu kirvuku. Kartą Ivanauskai išėję prie karvių, o grįžę rado pas juos dirbusį kurpių nebegyvą kabantį kilpoje. Kalbėjo, kad kurpius turėjęs daug pinigų, kuriuos slėpęs apave apsidėjęs apie kojas. Gal dėl tų pinigų jis ir buvęs nužudytas. Atsitikę tai per Pirmąjį pasaulinį karą.

1974 metais pasakojo Marija Urbutienė, 68 m., Stasys Žukauskas, 60 m. Abu iš Paežerio kaimo. Marija Valantienė, 70 m., iš Kliūkių kaimo. 1987 metais pasakojo Jurgis Rimkus, 80 m., iš Paežerio kaimo.

Jie yra Šilalės rajone, Kaltinėnų seniūnijoje, Kaušų kaime, Beinoro žemėje, kelio Pagrybė — Rūtelės dešinėje pusėje, palei atsišakojantį lauko keliuką. Tai lapuočiais medžiais apaugęs kauburys, kylantis nuo keliuko apie 8 m ir susiliejantis su aukštuma. Kapelių plotas — netaisyklingas keturkampis (kraštinės 90 x 70 x 60 x 50 m).

Kapeliuose buvo laidojama maro metais ir vėliau, iki šio amžiaus. Iki 1960 metų dar stovėjo keletas medinių kryžių.

Dabar visame kapelių plote yra lapių urvų ir daug jau pokario metais prikasinėtų rūsių duobių.

1997 metais pasakojo Elena Brazlauskienė, 83 m., iš Pagrybės kaimo, Petras Petravičius, 55 m., iš Kaušų kaimo.

Jie yra Tauragės rajone, Skaudvilės seniūnijoje, Keterių kaime, kelio Bijotai — Skaudvilė dešinėje pusėje. Kapelių plotas apie 40 x 35 m.

Tai būta senkapio. Žmonės, kasdami rūsius, šalia kapelių aptikdavo žiedų, smeigtukų, monetų. Kažkas prie kelio, kasdamas griovį, radęs kardą. Archeologinių radinių likimas nežinomas.

Šiuose kapeliuose laidodavo maro aukas, vėliau — apylinkės mirusiuosius. Kiek žmonės atsimena, čia laidodavo dar ir tarpukary mirusius nekrikštytus vaikelius.

Kapelių vidury stovi sena sunykusi medinė koplyčia, statyta dar devynioliktojo amžiaus gale. Joje buvo nežinomo meistro medinių šventųjų skulptūrų. Marija Maloningoji iš koplyčios dingo 1970 metais. 1972 metais iš apgriuvusios, nuo lietaus nebesaugančios koplyčios didelė švento Jono Nepomuko skulptūra buvo perkelta į Upynos amatų muziejų. Tais metais kapeliuose dar stovėjo keletas medinių kryžių. Dabar kapeliai yra apaugę medžiais.

1977 metais pasakojo septyniasdešimtmečiai Ona ir Jonas Krivickiai iš Keterių kaimo.

Jie yra Šilalės rajone, Upynos seniūnijoje, Kiaukų kaimo centre ant Noralio upelio kairiojo kranto, prie kaimo keliuko, netoli Stasio Vėlavičiaus sodybos. Kapelių plotas 20 x 25 m.

Dar tarpukario metais kapeliuose buvo laidojami vietos gyventojai. Yra dar ir dabar prižiūrimų kapų. Tebėra keletas kryžių.

Kapeliuose yra mūrinė tinkuota koplyčia, kurios fasadas atsuktas į šiaurės vakarus. Ją už vietos gyventojų surinktas lėšas 1934 metais pastatė meistras Jeronimas Jasudas. Koplyčioje tebėra nežinomo autoriaus medinės skulptūros: Kristus nešantis kryžių, Kristus Nazarėnas, Marija Maloningoji ir nežinoma Šventoji.

Dar sovietmety, iki 1965 metų, apylinkės gyventojai rinkdavosi į kapelius gegužės mėnesio vakarais giedoti „mojaus".

1978 metais pasakojo Stasys Vėlavičius, 45 m., iš Kiaukų kaimo.

Jie yra Šilalės rajone, Upynos seniūnijoje, Kliūkių kaime, dešinėje kelio Varsėdžiai - Upyna pusėje, prie Klemenso Sungailos sodybos. Tai aukštoka, maždaug 50 x 30 m apimties kalvelė. Seniau ant tos kalvelės stovėjusi bažnyčia. Pokario metais buvo iškirsti medžiai, kuriais buvo apsodinta į kalnelį vedanti alėja.

Kapeliuose yra laidotos maro metų aukos, vėliau čia laidodavo kaimo gyventojus. Tuos laidojimus dar atsimena Steponas Gajauskas. Dar apie 1950 — uosius metus kaimo gyventojai tvarkydavo, tverdavo ir taisydavo tvoreles.

Kapeliuose buvo medinių kryžių, kurie sovietmečiu sunyko. Dar pokario metais į kapelius rinkdavosi žmonės gegužės mėnesy giedoti „mojavą".

Upynos parapijos klebonui Alvydui Bredikiui paraginus, 1996 metais Kliūkių kapeliai buvo aptverti ir juose pastatyti trys metaliniai kryžiai, gauti iš Upynos amatų muziejaus. Kryžius iš Upynos parvežė Pranas Budginas. Juos pastatė šalia kapelių gyvenantis Klemensas Sungaila, kuris už savo lėšas aptvėrė kapelius vieline tvora.

1971 metais pasakojo Steponas Gajauskas, 70 m., iš Kliūkių kaimo. 1993 metais pasakojo Stasys Gedeikis, 83 m., iš Kliūkių kaimo.

Jie yra Šilalės rajone, Jucaičių seniūnijoje, Kreivių kaime, kairėje kelio Pagramantis — Pūtvė pusėje. Kapelių apimtis 35 x 30 m. Kapelių pakraščiais auga dideli medžiai.

Kapeliai labai seni. Juose buvo laidojama maro metais ir vėliau.

Kapeliuose stovi mūrinė koplyčia, kurios pamate įrašyta statybos baigimo data: „1960 m. birželio mėn. 26 d." Nei organizatoriai, nei statybininkai nėra žinomi.

Koplyčioje buvo medinės nežinomo meistro skulptūros: Marija Maloningoji ir Šventoji Barbora. Abi skulptūrėlės dingo 1976 metais, kai netoliese, Akmenos slėnyje, vyko maisto pramonės darbuotojų turistų sąskrydis.

1976 metais pasakojo Laima Rabačienė-Genytė, 34 m., iš Kreivių kaimo.

Jie yra Tauragės rajone, Skaudvilės seniūnijoje, Leliškės (dabar Pilsūdo) kaime, prie pat kelio Upyna — Skaudvilė, kairėje jo pusėje. Tai neaukšta, apie 30 x 40 m ploto kalvelė.

Kapeliuose buvo laidojama maro metais ir vėliau. Paskutiniai kryžiai kapeliuose sunyko apie 1968 metus.

Šiuose kapeliuose kažkada buvo palaidoti Ivanauskų iš Pabamblių kaimo giminės. 1993 metais broliai Petras ir Aleksas Ivanauskai gražiai sutvarkė kapelius ir pastatė tris naujus metalinius ir vieną didelį medinį kryžių.

1992 metais pasakojo Alfonsas Krakutis, 80 m., Alfonsas Bridikis, 76 m. Abu iš Leliškės (Pilsūdo) kaimo.

Jie yra Šilalės rajone, Upynos seniūnijoje, Lingių kaime. Kapelių apimtis 25 x 20 m. Patys kapeliai yra ovalinės formos, ištęsti pietryčių kryptimi.

Lingės kaimo kapeliuose buvo laidojama dar devynioliktojo amžiaus pabaigoje. Iš to laiko yra išlikusi akmeninė tvora su varteliais vakarų pusėje.

Kapeliuose tebestovi keletas medinių kryžių, kuriuos žmonės pastatė atvežę iš savo griaunamų sodybų, kai buvo iškeldinami į gyvenvietes.

1978 metais pasakojo Pranas Tolvaiša, 65 m., iš Lingės kaimo.

Jų vieta yra Šilalės rajone, Upynos seniūnijoje, Paežerio ežero rytiniame krante, į rytus nuo Donato Bagdono sodybos.

Tai buvo apie 1,5 m aukščio kalvelė, žmonių vadinama Milžinkapiu arba Pilkapiu. Augusi sena išdubusi pušis, kurios įduboje galėjo stovėti du žmonės. Pušyje buvusios apaugusios dvidešimt keturios Dievo „mūkos". Sekmadieniais žmonės per sumą eidavę prie tos pušies melstis.

Niekas neatsiminė, kada tuose kapeliuose buvo laidojama. Tai turėjo būti labai seniai, nes randamos tik kaulų dalelės.

1960 metais Girdiškės kolūkio valdžios parėdymu šie kapeliai buvo sunaikinti. Dabar tai lygus ariamas laukas.

1970 metais pasakojo Stasė Raudonienė, 90 m., iš Tujainių kaimo, Stasė Raudonienė, 50 m., iš Kaltinėnų.

Jie yra Šilalės rajono Bijotų seniūnijos Maldūnų kaime, kelio Bijotai — Girdiškė dešinėje pusėje, į šiaurės vakarus nuo D. Poškos Baublių.

Kapeliai yra ant bevardės daubos pietinio kranto. Daubos — raguvos dugnu vinguriuoja siauras, nė metro pločio neturintis bevardis upeliukas. Jis išteka iš neužšąlančio šaltinio ir suteka į šlapias pievas.

Kapelių plotas maždaug 30 x 20 m. Platėja iš vakarų į rytus ir sudaro tarsi sūrio formą. Iš pietų pusės kapeliai apie pusmetrį iškilę virš dirvos paviršiaus. Dalis pietrytinio ir rytinis kapelių pakraštys nuo dirvos atskirtas apie 0,7 m gylio grioviu.

Kapeliuose buvo laidojama maro metais, vėliau laidodavo nekrikštytus mirusius vaikelius. Kapelius vadindavo siratkapiais arba pagal artimiausių sodybų savininkų pavardes: Kinderių — Rašinskų kapukais.

Dabar kapelių viduryje auga du seni daugialiemeniai šermukšniai. Pakraščiai apaugę daugialiemenėmis ievomis bei šermukšniais. Ievas labai aplaužė 1996 metų žiema. Dar apie 1945 metus buvę ryškūs kapų kauburėliai. Dabar paviršius nelygus — su įdubomis. Tebėra senas medinis išvirtęs kryžius, atremtas į ievą.

Yra išlikę pasakojimų apie šiuos kapelius ir apie vaidenimąsi juose.

Jurgio Rašinsko proseneliui dar praėjusiame šimtmetyje vis mirdavę maži vaikai. Kartą jam prisisapnavę, jog tos nelaimės baigsis tik tada, kai jis pastatysiąs kryžių ant siratkapių. Taip ir buvę. Kai jis pastatė kryžių, vaikai daugiau nebemirė.

Nemažai pasakojama apie vaidenimąsi kapeliuose, ypač praeivių klaidinimą. Žmonės skubėdavo grįžti po mynių arba kūlios (pamašinių), kad praeitų pro kapelius dar nesutemus. Jaunystėje Ona Jokubauskienė (gimusi 1900 m.) ėjo iš mynės. Prieš ją ką tik buvo išėjęs kaimynų Bambalų bernas. Onutė eidama pamatė priekyje švieselę ir ją vijosi, manydama, kad tai eina rūkydamas Bambalų bernas. Tačiau kai prisivijo šviesą, „ši tik šmukšt į viršų" ir pradingo. Tai buvusi kapelių „žiburinė".

Stasė Valantiejienė (gim. 1912 m.) jauna būdama jau pritemus jojusi ant arklio pro kapelius. Po kurio laiko arklys staiga sustojo ir toliau nebeina, prunkščia. Nušokusi nuo arklio, apsižiūrėjusi esanti neatpažįstamoje vietoje, o arklys sustojęs ant kažkokio didelio prūdo kranto. Kitą kartą ta pati moteris su kaimyne susivėlinusios grįžo namo pro kapelius. Eina eina, o kažkas, atrodo, jas vis varo atgal į kapukus. Paklaidžiojusios po kiek laiko atpažinusios vietą ir parėjusios į namus.

1997 metais pasakojo Valerija Jatautienė, 56 m., Alfonsas Jokubauskas, 62 m., Aldona Gudauskienė, 62 m. Visi iš Maldūnų kaimo.

Jie yra Šilalės rajone, Upynos apylinkėje, Mankaičių kaime, kelio Upyna — Vytogala dešinėje pusėje. Tai maža (30 x 20 m) kalvelė, apaugusi medžiais.

Kapeliuose buvo laidojama maro metais. Kolektyvizacijos pradžioje norėta kapelius suarti, tačiau Mankaičių kaimo žmonės tam pasipriešino.

Kapelių viduryje, ant akmenų mūro pamato, stovi triaukštė koplyčia. Ją 1925 metais už kaimo gyventojų surinktas lėšas pastatė vietinis meistras Jonas Vilkanauskas. Pašventino Upynos parapijos klebonas Mykolas Lovčikas.

Koplyčioje buvo visoje apylinkėje garsaus dievdirbio Juozo Stankaus iš Gegužių kaimo darytos medinės skulptūros: Marija Maloningoji, Kristus Nazarėnas, Šv. Jurgis. Viršutiniame aukšte buvo laidotuvių grupė: Marija su Kristaus kūnu, Šv. Juozapas ir apaštalai. Šią grupę, vadinamą „Jeruzalima" buvo padovanojusi Rozalija Jurgaitienė iš Miškinių kaimo, kurio koplytstulpy jos anksčiau buvusios. Dabar koplyčioje skulptūrų nebėra. Po karo kažkokia pavargėlė moteris atnešusi Marijonai Jurgaitienei, gyvenusiai Galvyčių kaime, Marijos Maloningosios skulptūrą iš Mankaičių koplyčios ir iškeitusi į duonos kepalą. Toji pavargėlė sakiusi, kad eidama pro Mankaičių kapelius pamačiusi vyrus, apžiūrinėjančius koplyčios šventuosius. Ji paprašiusi, kad atiduotų Mariją Maloningąją ir ją gavusi. Marija Jurgaitienė šiuo pasakojimu patikėjo ir priglaudė skulptūrą ir 1972 metais ją atidavė Upynos amatų muziejui. Kitos Mankaičių kapelių koplyčios skulptūros dingo apie 1960 metus. Kalbama, kad piemenys nuplovę skulptūras Tulės upelyje ir ant kranto sudeginę. Koplyčios saulutė, daryta nežinomo kalvio, dingo 1973 metų spalio mėnesį.

Šalia koplyčios, kairėje pusėje, stovi metalinis kryžius. Jį pastatė Antanas Čilvinas iš Galvyčių kaimo. Prieš keliantis į vienkiemius šie kapeliai buvę jo žemėje ir jis norėjęs būti čia palaidotas. Tačiau jo noras nebuvo išpildytas, nes vėliau dėl priverstinės kolektyvizacijos Antanas Čilvinas susirgo psichine liga ir buvo išvežtas į Mickų invalidų namus Šilutės rajone, ten mirė ir palaidotas.

Mankaičių gyventoja Teodora Stankienė pasakojo keistą karo metų (jau po 1941 m.) įvykį. Gandras krūtine išmušęs koplyčios langą ir snapu kapojęs pirštus Šv. Pranciškui koplyčioje kabančiame paveiksle. Žmonės įstiklino langą, o gandras vėl jį išdaužė ir vėl kapojo pirštus Šv. Pranciškui. Tai vis kartojosi. Šalia kapelių gyvenantis Petras Vasiliauskas nenorėjęs patikėti, jog tai gandro darbas. Jis kaltinęs Stankų vaikus, kad šie išdaužantys koplyčios langus. Tačiau kartą jis pats pamatęs prie koplyčios „besidarbuojantį" gandrą ir Stankų atsiprašęs. Aplinkiniai žmonės kalbėjo, jog tokie dalykai dedasi prieš nelaimes.

Gegužės ir birželio mėnesių vakarais aplink gyvenantys žmonės rinkdavosi į Mankaičių kapelius melstis. Kapeliuose buvusi pakabinta lenta, į kurią daužant pagaliais kaip į būgną, būdavę sukviečiami žmonės pamaldoms. Per Kryžiaunas dienas kapeliuose buvo lankomi kryžiai ir giedama. Sovietmečiu visa tai buvo draudžiama. Taip pat buvo uždrausta tvarkyti griūvančius koplyčią ir kryžius, juos remontuoti ar perstatyti. 1982 metais vytogališkis Stasys Lovčikas naujai perdirbo bebaigiančią griūti Mankaičių kapelių koplyčią. Už tai apylinkės pirmininkas jį labai išbarė ir grasino įvairiomis bausmėmis.

1970 metais pasakojo Pranas Joga, 80 m., Marijona Vaznienė, 58 m. iš Mankaičių kaimo; Rozalija Jurgaitienė iš Miškinių kaimo. 1995 metais pasakojo Teodora Stankienė, 96 m., iš Mankaičių kaimo.

Jie yra Tauragės rajono Skaudvilės seniūnijos Margynės kaime, Motiejaus Kaspučio žemėje, medžiais apaugusios kalvos viršuje, puskilometris į šiaurės rytus nuo buvusios karinės bazės. Kapelių plotas apie 100 x 70 m.

Kada kapeliuose buvo laidojama, niekas neatsimena, tik pasakojama, jog čia buvo laidojami negyvi gimę kūdikiai, kartais ir slaptai. Apie tai įtardavo pagal iš po nakties rastą šviežiai kastą žemę.

Aplink kapelius yra išlikę nežinia kada iškasti grioviai.

Nuo 1953 metų kurį laiką iš kapelių šiaurinio pakraščio buvo kasamas žvyras. Ten ir dabar randama žmonių kaulų. Apie 1955 metus kapeliuose dar stovėjo septyni mediniai kryžiai. Kapelių pakraščiuose ir vidury buvo priaugę storų ąžuolų. Nuo seno žmonės apie kapelius kasdavo rūsius, į kuriuos būdavo galima įlipti ąžuolų šaknimis.

Dabar kapelių teritorija iškasinėta brakonierių, kurie kasa duobes, norėdami ištraukti iš urvų lapes ar barsukus, kurių čia gausu.

Pasakojama, kad nuo seno žmonės, grįždami iš kaimynų ar iš šokių, šalia kapelių esančiame Motiejaus Kaspučio miškelyje matydavę švieseles „kap liktarnas".

1951 metais prie kapelių esančioje vietovėje — Pavoly — stribai ir rusų kareiviai apsupo partizaną, šios žemės savininko sūnų Motiejų Kasputį. Partizanas susikibo „į atvartus" ir ėmė grumtis su karininku. Rusų kareiviai paleido kulkosvaidžio seriją ir nušovė ne tik partizaną, bet ir savo karininką. Žuvusio partizano kūnas buvo išmestas Skaudvilės aikštėje, prie NKVD būstinės, o vėliau užkastas duobėje už tualetų kartu su kitais sovietų nužudytaisiais.

1997 metais pasakojo Antanas Dirmeikis, 60 m., iš Pliupų kaimo; Jadvyga Jakštienė, 72 m., iš Pabamblių kaimo.

Jie yra Tauragės rajone, Vaidilų seniūnijoje. Kapelių apimtis 30 x 35 m.

Kapeliuose buvo laidojami maro metais mirę žmonės, o vėliau — nekrikštyti vaikeliai.

Kapelių kampuose yra sustatyti akmenys. Seniau kapeliuose buvo medinių kryžių, kurie sunyko apie 1940 - 1950 metus. Dabar auga tik keletas nedidelių medžių ir krūmai.

1977 metais melioratoriai kapelius buvo pradėję arti, bet, radę daug žmonių kaulų, toliau nebearė.

1978 metais pasakojo Vaclovas Vaišvila, 60 m., iš Mockaičių kaimo.

Jie yra Tauragės rajone, Vaidilų seniūnijoje, Paagluonio kaime, kelio Upyna — Skaudvilė dešinėje pusėje, ant Agluonos upelio kranto. Kapelių apimtis 10 x 10 m.

Tai būta senkapio, kuriame buvo laidojamos maro metų aukos, o vėliau čia buvo ir kaimo kapai.

Seniau kapeliuose augusioje liepelėje buvusi koplytėlė su nežinomo autoriaus medine Šv. Jurgio skulptūra. Prie koplytėlės buvusi pritvirtinta dėžutė aukoms, bet kai kažkas įsigudrino iš dėžutės išimti pinigus, Skaudvilės klebonas dėžutę nuėmė. Pokario metais liepa išvirto. Šv. Jurgio skulptūrą dabar globoja Algis Gerulis iš Pilsūdo kaimo.

1972 metais Antanas Vaidotas kapeliuose rado molinį verpstuką, kuris dabar yra Upynos amatų muziejuje.

1977 metais pasakojo Antanas Vaidotas, 59 m., iš Paagluonio kaimo.

Už trejeto kilometrų nuo Upynos prasideda didelis Paežerio kaimas ir tęsiasi į šiaurės rytus, kur jo teritoriją kerta naujasis Žemaičių plentas — autostrada. Vakarinę kaimo dalį kerta kelias Upyna — Kaltinėnai. Netoli šio keliuko dešinėje prasideda ežeras, prie kurio pietryčių kraštu šliejasi kaimas. Dvidešimtojo amžiaus pradžios žemėlapiuose ežeras vadinamas Lingių vardu. Dabar ežerą žmonės vadina Požerės ežeru, seniau taip vadinosi ir kaimas. 1931 metais šio kaimo pradžios mokyklos mokytojas Justinas Žemgulys įrodė, kad lietuviškesnis esąs Paežerio pavadinimas ir gyventojai pamažu priprato prie šio vardo.

Paežerio kaime žinomi treji kapeliai.

Šie kapeliai yra rytinėje dalyje, kurią nuo kaimo atskiria autostrada. Ja nuvažiavus porą šimtų metrų nuo didžiuliu akmeniu paženklintos aukščiausios autostrados vietos link Kryžkalnio, kairėje pusėje maždaug 300 metrų nuo plento matyti aukštoka, apie 5 metrų aukščio, kapelių kalva. Kapelių kalvos apimtis 60 x 70 m. Šlaitai iškasinėti rūsiais. Rytų pusėje, kalvos papėdėje yra prūdas, apaugęs drebulėmis. Pietinis kapelių pakraštys apaugęs topoliais. Pietryčių šlaite auga sena plačiašakė guoba. Jos papėdėje suversta daug akmenų, surinktų iš melioruotų laukų.

Pasakojama, jog čia būta didelio dvaro, gal pilaitės. Maro metais, išmirus jo gyventojams, į šią sodybą atsikėlė vokiečiai Mirbakai (Mirbach?), kurie, laikui bėgant, asimiliavosi ir jų palikuonys dabar save laiko lietuviais. Žmonės kapelius, esančius buvusioje Mirbakų žemėje, dabar vadina Mirbako kapukais, Mirbako kalva, Mirbako piliakalniu. Apie 1931 metus Paežerio pradžios mokyklos mokytojas Justinas Žemgulys su savo mokiniais bandė šią kalvą kasinėti. Rado daug žmonių kaulų ir nesiryžo kasinėjimų tęsti. Laidojimų niekas neatsimena.

1997 metais pasakojo Jonas Mirbakas, 70 m., jo žmona Morta Mirbakienė, 75 m., Aleksas Ačas, 80 m. Visi iš Paežerio kaimo.

Šis kaimas dar neseniai vadinosi Iždonais pagal žemės savininko pavardę. Dabartinis pavadinimas susijęs su vietos upeliu Grybuku. Senovėje, sako, buvęs tai Šilų kaimas.

Pagrybės kaimas yra Šilalės rajone, Kaltinėnų seniūnijoje, abipus kelio Upyna — Kaltinėnai, tarp senojo ir naujojo (autostrados) Žemaičių plentų.

Pagrybės kaime žinomi dveji kapeliai — senkapiai.

Kapeliai pavadinti žemės savininko pavarde. Žmonės jį dar taip vadindavę: „Vitkus iš pakapio".

Šie kapeliai yra Pagrybės kaimo šiaurės vakarų pakraštyje, už gyvenvietės. Tai 50 x 50 m kalvelė, kylanti vakarų kryptimi. Vakarinėje kalvelės dalyje yra staigus paviršiaus pakilimas, apimantis 20 x 20 m plotą. Čia auga keletas didelių medžių. Rytinė teritorija dabar apsodinta jaunais vaismedžiais. Pietvakarių pakraščiu eina keliukas, kuriuo per lietų bėga vanduo ir išplauna kaukuolių ir kitokių žmonių kaulų. Pietvakarinė pusė iškasinėta rūsių duobėmis, kurias kasdami, užtikdavo archeologinių radinių. Akivaizdu, kad tai senkapis, bet, matyt, čia buvo laidojama ir maro metais, nes kaimo gyventojai juos vadino maro kapukais.

Prieš II Pasaulinį karą kapeliuose buvo medinis koplytstulpis su šventųjų skulptūromis. Kokie jie buvo, žmonės dabar jau nebepamena. Dar 1960 metais kapeliuose tebestovėjo trys mediniai kryžiai.

1978 metais pasakojo Ieva Stonaitė, 75 m., Antosė Stonaitė, 72 m. Abi iš Pagrybės kaimo. 1997 metais pasakojo Elena Brazlauskienė, 83 m., iš Pagrybės kaimo.

Jie yra Šilalės rajone, Upynos apylinkėje, Pakoplyčio kaime. Kapelių apimtis 60 x 60 m. Apaugę įvairiais storais medžiais.

Seniau šioje vietoje stovėjo bažnyčia — koplyčia. Nuo jos ir kilęs kaimo pavadinimas. Obelyno dvaro ponas sugalvojo tą koplyčią persikelti arčiau dvaro į Obelyną. Po kelių metų į perkeltą bažnyčią įtrenkė perkūnas ir ji užsidegė. Žmonės gaisrą užgesino. Šilalės klebonas kartu su Pakoplyčio žmonėmis nutarė iš likusios po gaisro medžiagos pastatyti Šilalėje špitolę. Ji buvo pastatyta už dabartinių Kultūros namų ant Šilalės tvenkinio kranto.

Pakoplyčio kapelių vieta seniau buvo vadinama šventoriumi. Čia yra išlikęs laidojimo rūsys, kuriame ilsisi buvusių Obelyno dvaro ponų palaikai. Kapeliuose laidodavo apylinkių gyventojus. Apie maro metų laidojimus neužsimenama. Devynioliktojo amžiaus pabaigoje ir dvidešimtojo pradžioje kapeliai buvo Mažeikių (vadinamų Mažeikeliais) žemės valdoje. Ūkyje gyvenę du broliai ir sesuo sugalvojo kapeliuose pastatyti naują bažnyčią. Surentę sienas iki langų, pritrūko lėšų ir kreipėsi į Šilalės kleboną, kad šis paprašytų vyskupo pagalbos. Vyskupas bažnyčią statyti leido, tačiau paramos nepažadėjo. Mirus vienam iš brolių statyba sustojo. Vėliau Mažeikių ūkį paveldėjo kitos sesers sūnus Vladas Martinavičius, kuris išardė pradėtą statyti bažnyčią ir iš tos medžiagos pasistatė tvartą. Vlado Martinavičiaus atminime kapeliuose buvę daug kryžių. Dabar jų likę tik keletas.

Kapeliai aptverti statinių tvora. Pietinėje pusėje akmeniniame vartelių stulpe yra iškalti skaičiai: „1896 m." Tais metais Jonas Mažeikis skaldęs iš Justino Žilevičiaus lauko Kazokų kaime parvežtus akmenis ir jais grindęs kapelių tvoros pamatus. J. Mažeikis kapelius apsodino pušimis. 1943 metais tos pušys buvo nukirstos ir iš jų medienos padarytais statiniais kapeliai aptverti iš naujo. 1958 metais tvora vėl buvo atnaujinta.

1978 metais pasakojo Vladas Martinavičius, 75 m., iš Pakoplyčio kaimo. 1997 metais pasakojo Joana Bielskienė, 79 m., iš Pabremenio kaimo.

Jie yra Šilalės rajone, Upynos seniūnijoje, Patulės kaimo viduryje, prie Stepono Savicko sodybos. Tai nedidelė, maždaug 40 x 30 m kalvelė.

Kapeliuose laidojo maro metų mirusiuosius. Vėliau vietiniai gyventojai čia laidodavo negyvus gimusius kūdikius. Karo metais (1942) Patulės kapeliuose buvo palaidota jauna čigonaitė iš tuo metu netoliese įsikūrusio taboro.

Kapeliuose stovėjo keletas medinių ir metalinių kryžių, kurie sovietmečiu sunyko. Paskutinis metalinis kryžius 1960 metais, nors ir labai suniokotas, dar tebestovėjo.

Seniau Patulės gyventojai per Kryžiaunas dienas aplankydavo visus kaimo kryžius ir juos pagerbdavo giesmėmis. Taip būdavo pagerbiami ir kapelių kryžiai.

Ant visai ištuštėjusios kapelių kalvos 1996 metais buvo pastatyti trys metaliniai kryžiai, gauti iš Upynos amatų muziejaus. Tuos kryžius iš muziejaus į kapelius nuvežė ir pastatė upyniškiai mokytojas Motiejus Martišius, laiškanešys Albinas Zaleckis ir Vladas Turskis.

1997 metais kapeliuose buvo pastatytas aukštas ornamentuotas ąžuolinis kryžius. Ąžuolą kryžiui davė Obelyno girininkijos girininkas Vladas Girskis, jį parvežė Edmas Maselskis. Kryžių padarė upyniškiai Jonas Gudlinkis ir Alvydas Lebrikas bei Juozas Lingys iš Šilalės. 1997 metų birželio 14 d. kryžių pašventino Upynos parapijos klebonas Alvydas Bridikis. Iškilmėse dalyvavo apie 100 žmonių, dauguma jų kilę iš Patulės ir Ruibiškės kaimų. Šventėje kalbėjo kun. A. Bridikis, mokytojas M. Martišius, savo kūrybą skaitė poetė Teresė Ūksienė. Liaudies dainas dainavo Upynos vidurinės mokyklos etnografinis ansamblis „Kukutis", vadovaujamas mokytojos Vaidilutės Jončaitės. Po pašventinimo Upynos bažnyčioje vyko pamaldos už Patulės ir aplinkinių kaimų mirusiuosius. Po pamaldų Upynos laisvalaikio salėje vyko Vilties ir gedulo dienos minėjimas.

1981 metais pasakojo Ona Šedbarienė, 70 m., iš Patulės kaimo. 1997 metais paskutinius įvykius aprašė Klemensas Lovčikas, 60 m., iš Upynos.

Jie yra Tauragės rajone, Skaudvilės seniūnijoje. Iš kelio Upyna — Skaudvilė prieš Vaidilų gyvenvietę reikia pasukti keliuku dešinėn. Už poros kilometrų yra Pavarčio kaimas.

Pavarčio kapelių ribos neaiškios, nes 1977 metais, vykdant melioraciją, kapelius smarkiai nustumdė buldozeriais. Medžius iškirto, kelmus išrovė, net paviršiuje boluoja žmonių kaulai. Išliko tik ąžuolas, prie kurio prikaltas Nukryžiuotasis.

Kapeliuose buvo laidojami šio kaimo gyventojai. Taip pat buvo laidojamos maro metų aukos.

1978 metais pasakojo Jonas Bernotas, 77 m., iš Pavarčio kaimo.

Dabar tie Pavarčio kapeliai sunaikinti. Dar kolūkiniais laikais kažkoks Mikašauskas baigė melioratorių pradėtą kapelių naikinimo darbą: išrovė likusius medžius, išlygino ir pasidarė dirbamą žemę. Dar ir dabar žemės paviršiuje galima rasti žmonių kaulų.

Kapelių žemė dabar priklauso Antanui Puidokui.

2007 metais pasakojo Ona Šimanauskienė,, 81 m., iš Pavarčio kaimo.

2008 metais pasakojo Stanislava Šležienė, 69 m., iš Pavarčio kaimo.

Jie yra Tauragės raj. Skaudvilės sen. Pavarčio kaimo šiaurės vakarų pakraštyje. Netoliese gyvena Ona Šimanauskienė, Stanislava ir Jonas Šležai. Pietų pusėje dunkso Maldyno miškas. Tai neaukšta (apie 1,5 metro) kalvelė. Jos plotas — 27x36 metrų. Centre tebestovi geležinis kryžius be Kristaus kančios, guli keli dideli akmenys. Vakariniame pakraštyje auga du beržai. Anksčiau kapeliai priklausė Piepalienei, vėliau Aleksui Šimanauskui. Dabar šios žemės savininkas yra Jonas Šimanauskas.

Marija Šimanauskienė, Alekso senelė yra pasakojusi, kad jos tėvas apie 1895 metus buvo parvežęs kunigą ir kapelius pašventinęs. Šimanauskai ir Mištautai XX a. pradžioje kapeliuose yra palaidoję du negyvus gimusius kūdikius.

Anksčiau kapeliai buvo aptverti statinių tvorele. Dabar jokios tvorelės nebėra. Jie įtverti į karvių ganyklą.

1978 m. pasakojo Jonas Bernotas, 77 m., iš Pavarčio kaimo. 2007 m. pasakojo Ona Šimanauskienė, 81m., iš Pavarčio kaimo.

Jie yra Šilalės rajone, Bijotų seniūnijoje, Pilsūdų kaime, maždaug 1 km į pietryčius nuo Girdiškės. Kapeliai yra ant medžiais apaugusios kalvelės, jų apimtis 30 x 35 m.

Pilsūdų kapeliuose laidojo maro metų aukas. Buvo laidojama ir vėliau. Iki šiol yra išlikę keli metaliniai kryžiai. Pokario metais šiuose kapeliuose buvo užkastas miškinių nušautas labai priekabus paruošų agentas Barkulis iš Skaudvilės. Jį rado įkištą į durpyną. Barkulis buvo vienarankis, vietoj antros rankos jis turėjo guminį protezą.

Taip pat pokario metais prie kapelių iškastame rūsyje užtiko nužudytą Bronių Venckų iš Pagirdiškės. Nei priežastys, nei kaltininkai nežinomi. Kalbėjo, kad tai tarpusavio ginčų auka.

Pilsūdų kapelių kalvos papėdėje iš rytų pusės yra buvusi akmens amžiaus stovykla.

1978 metais pasakojo Alfonsas Dabulskis, 58 m., iš Pilsūdų kaimo.

Jie yra Tauragės rajone, Skaudvilės seniūnijoje, Pilsūdų kaime, į pietryčius nuo Juozo Dabulskio sodybos, apie 300 metrų nuo kelio į Pavarčio kaimą. Tai labai įspūdingi kapeliai, dar nesugadinti žmogaus. Pakraščiais auga šimtamečiai ąžuolai, beržai, liepos. Kapelių viduryje priaugę jaunesnių medžių. Jų plotas 40x50 metrų, aukštis 3 metrai. Seniau čia stovėję du mediniai kryžiai. Dabar centre stovi geležinis kryžius, įtvirtintas į betoninį pagrindą. Jį parvežė iš senųjų Skaudvilės kapinių ir pastatė 1962 metais Juozo Dabulskio tėvas pildydamas savo tėvo prašymą. Kristaus kančia yra nuo čia stovėjusio senojo medinio kryžiaus. 1954 metais kapeliuose kažkas palaidojo gimusį negyvą kūdikį.

Kapeliuose buvę du įdubimai — žymės maro metų palaidojimų.

2006 metais pasakojo Juozas Dabulskis, 76 m., iš Pilsūdų kaimo.

Šilalės rajone, Bijotų seniūnijoje, Tujainių kaime, esančiame šalia autostrados Vilnius — Klaipėda, į šiaurę nuo Bijotų, yra žinomi dveji kapeliai.

Kapeliai yra kaimo centre prie Jono Arnašiaus ir Mykolo Steponkaus sodybų. Kapelių teritoriją žymi betoniniai stulpeliai — riboženkliai. Tai medžiais ir krūmais apaugusi 3 — 4 metrų aukščio kalva, kurios plotas apie 60 x 60 m. Kapelius iš rytų, pietų ir vakarų juosia keliukas, vedantis į minėtas sodybas. Apie laidojimus niekas neužsimena.

Kapeliuose stovi du medinių kryžių stiebai be skersinių ir — taip pat be skersinio — metalinis kryžius. Jie buvo parvežti iš Girdiškės kapinių, kur juos pakeitė nauji antkapiniai paminklai.

Pietiniame kapelių pakraštyje yra išmūrytas rūsys ir pastatyta kuro cisterna. Kasdami rūsį, rasdavo žmonių kaulų, jų iškapstydavo ir vištos. Dalis kapelių teritorijos įtverta į ganyklą.

Seniau kapeliai buvo gerbiami. Kryžiaunomis dienomis susirinkę žmonės giedodavo Visų Šventųjų litaniją. Tomis dienomis nesėdavo javų, nes jie kryžiavosis — bus tarp savęs susipynę.

Atgimimo metais Alfonsas Šliažas parvežė iš Girdiškės kapinių atlikusį betoninį kryžių, kurį pastatė kapelių viduryje, nedidelėje laukymėje. Kaimo moterys norėjo prie šio kryžiaus padaryti kapą, tačiau A. Šliažas neleido.

Šilalės rajono Bijotų seniūnijos Košių kaimas yra iš abiejų pusių apglėbęs senąjį Žemaičių plentą. Toji kaimo dalis, kuri yra plento Kaunas - Klaipėda dešinėje, vadinama Pirmaisiais Košiais. Antrieji Košiai yra įsiterpę tarp senojo ir naujojo (autostrados) Žemaičių plentų.

Visame Košių kaime yra žinomi ketveri kaimo kapeliai. Dveji — Pirmuosiuose Košiuose, vadinami Pirmaisiais ir Antraisiais kapeliais, ir dveji Antruosiuose Košiuose, vadinami pagal žemės savininkų pavardes.

Jie yra netoli Pirmųjų kapelių, to paties kelio Košiai — Antininkai dešinėje pusėje, tik arčiau Žemaičių plento, už buvusio D. Poškos kolūkio grūdų sandėlio.

Tai maždaug per 1 m nuo dirvos paviršiaus pakilusi 25 x 30 m aukštumėlė, kurioje auga keli jauni medžiai.

Kapelių pakrašty auga du seni klevai ir eglė. Prie kapelių yra Paminklosaugos žymuo - betoninis stulpas su įrašu „Košių kaimo senkapis". Gyventojai kapelius vadina markapiais, švedkapiais.

Apie kapelius 200 — 300 m spinduliu laukuose randama daug žmonių kaulų. Kasant trobesiams pamatus, rastus kaulus surinko ir krepšiais nešė palaidoti į kapelių aukštumėlę Stasė Skrodenienė ir Stasė Rašinskienė. Ančios vingyje, ardamas dirvą, Ričkus rasdavo ne tik kaulų, bet ir ietigalių.

Iš seniau kapeliuose buvo likę du seni mediniai kryžiai. Kapelių centre buvo didelis akmuo (1 x 1 m) su iškalta data „1898". Atgimimo laikais Steponas Jokubauskas ant to akmens pastatė metalinį kryžių, atvežtą iš Stulgių kapinių, kurį tvirtindamas cementu užpylė iškaltą datą.

Šiuo metu kapeliuose stovi 13 kryžių. Pirmąjį metalinį kryžių Atgimimo laikais pastatė Irena ir Edvardas Jasinskai. I. Jasinskienei prisisapnavę, kad kapelių eglės apatinėse šakose kabo vaikelis ir šaukia: „Tėveli, gelbėk!". Jai per kūną perėjusi tarsi elektra ir pasigirdęs balsas: „Žmonės, pastatykit kryžių". O prieš tai kapeliuose žmonės jau ir karves raištė.

Du metalinius kryžius iš Stulgių kapinių parvežė ir pastatė Steponas Jokubauskas ir Vaclovas Čėsna. Ant vieno iš jų yra iškaltas užrašas: „Motiejus ir Antosė Grybai. 1912 m."

Iš kažkur išmestą metalinį kryžių suremontavo ir kapeliuose pastatė Bronius Pauraitis. Joana Jokubauskienė į eglę įkėlė koplytėlę. Į kitą eglę koplytėlę įkėlė Agnė Vaitkevičiūtė.

Visi kryžiai pastatyti Atgimimo metais. Prie keleto jų yra iš kitur atvežti ir pridėti antkapiai.

Kapelius pašventino Kaltinėnų klebonas Petras Linkevičius 1993 metais.

1997 metais pasakojo Irena Jasinskienė, 71 m., Edvardas Jasinskas, 76 m., Zofija Zubrickienė, 66 m. Visi iš Košių kaimo.

Šilalės rajono Bijotų seniūnijos Košių kaimas yra iš abiejų pusių apglėbęs senąjį Žemaičių plentą. Toji kaimo dalis, kuri yra plento Kaunas — Klaipėda dešinėje, vadinama Pirmaisiais Košiais. Antrieji Košiai yra įsiterpę tarp senojo ir naujojo (autostrados) Žemaičių plentų.

Visame Košių kaime yra žinomi ketveri kaimo kapeliai. Dveji — Pirmuosiuose Košiuose, vadinami Pirmaisiais ir Antraisiais kapeliais, ir dveji Antruosiuose Košiuose, vadinami pagal žemės savininkų pavardes.

Jie yra kelio Košiai - Antininkai dešinėje pusėje, nuo kelio nutolę per 100 metrų. Tai duonos kepalo formos 3 — 4 m aukščio kalva, kurios apimtis 45 x 40 m. Kalva apaugusi įvairaus amžiaus lapuočiais medžiais, daugiausia ievomis. Šiaurės rytų pakrašty yra iš kolūkių laikų susikaupęs didelis sąvartynas.

Kapeliuose laidodavo maro metų aukas, vėliau — nekrikštytus mirusius vaikelius.

Dabar kapeliai tvarkomi. Zofijos ir Zigmanto Zubrickų iniciatyva praretinti medžiai, valomos šiukšlės.

Konstancijos Kinderienės sūnus žuvo avarijoje. Motina labai jo verkdavusi. Kartą sūnus prisisapnavęs ir paprašęs mamos, kad nustotų verkusi, jis esąs čia pat — kapukuose. Nuo to laiko K. Kinderienė rūpinasi šiais kapeliais. Ji kapelių centre pastatydino du kryžius iš metalinių vamzdžių ir pasirūpino kapelių pašventinimu. Šventino 1993 metais Kaltinėnų klebonas kun. Petras Linkevičius.

1997 metais pasakojo Zofija Zubrickienė, 66 m., Irena Jasinskienė, 71 m. Abi iš Košių kaimo.

Jie yra Tauragės rajone, Skaudvilės seniūnijoje, Puželių kaime, senojo kelio Skaudvilė — Batakiai dešinėje pusėje.

Kapeliuose buvo laidojami maro metais mirę žmonės. Tai lygi vieta, apaugusi mišku. 1950 metais kapeliuose dar stovėjo keletas medinių kryžių.

Aplink kapelius esančiuose laukuose kasdami žemę, gyventojai dažnai rasdavo žmonių kaulų.

1972 metais pasakojo Juozas Midvikis, 71 m., iš Puželių kaimo.

Jie yra Tauragės rajone, Lomių seniūnijoje, Ringalių kaimo pakraštyje. Kapelių apimtis 30 x 25 m. Kapeliai retai apaugę jaunais medžiais.

Kapeliuose buvo laidojama maro metais ir vėliau. Žinoma, kad per Pirmąjį pasaulinį karą (1915 ar 1916 metais) čia buvusi palaidota Viktorija Pipirienė su savo 7 m. amžiaus dukrele.

Kapeliuose tebestovi keletas medinių kryžių. 1950 metais Puidokai kapelių centre pastatė mūrinę koplyčią.

Koplyčioje yra nežinomo autoriaus Marijos Maloningosios skulptūra. Ši skulptūra seniau buvo Šilalės rajone, Upynos seniūnijoje, Pakarčiamio kaimo koplyčioje, kuri 1944 metais buvo sugriauta.

1973 metais pasakojo Agnieška Aputienė iš Ringalių kaimo, 68 m., Petras Petkus iš Vaitimėnų kaimo, 89 m.

Jie yra Tauragės rajone, Mažonų seniūnijoje, pamiškėje, kelio Ringaliai — Šakvietis dešinėje pusėje. Kapelių apimtis 40 x 30 m. Jie aptverti statinių tvorele. Dar išlikę nemažai medinių kryžių.

Kapeliuose buvo laidojama maro metais. Vėliau tai buvo kaimo kapinės. Vienu metu, per Antrąjį pasaulinį karą, apie 1942 metus, labai mirdavę šio kaimo žmonės. Būdavę taip, kad per dieną šiuose kapeliuose palaidodavo net penkis žmones.

Kapeliuose buvo palaidoti du 1963 metų sukilimo dalyviai, kurie žuvo netoliese, Ringių miške vykusiame susirėmime su caro kariuomene. Tų kovų pėdsakai buvo aptikti 1936 metais, kai medkirčiai nukirstoje eglėje rado įstrigusių to laiko kulkų.

Kapelių viduryje stovi medinė koplyčia. Ją pastatydino buvę Šakviečio dvaro ponai Starkevičiai ir Urbonavičiai, kurių palaikai irgi ilsisi šiuose kapeliuose. Koplyčioje buvo nežinomo meistro medinės skulptūrėlės: Kristus Nazarėnas, Marija Sopulingoji, Apaštalas. Šios skulptūros dingo 1969 — 1973 metais.

1972 pasakojo Uršulė Kaniauskienė, 80 m., Endrius Rydamakas, 60 m., abu iš Šakviečio kaimo; Petras Petkus, 89 m., Agnė Aputienė, 68 m., iš Vaitimėnų kaimo.

Pravažiavus abejus aprašytus pakelinius Simėnų kapelius, pasukus į šiaurės rytus, už fermų, ant Simėnų ir Pakadūšio kaimų ribos, Šimkaus miškelyje, netoli Juozo Grabausko (dabar Jurgio Šepučio) bei Juozo Gedučio (dabar Virginijaus Rimkaus) sodybų yra Beržynės kapeliai. Jie dar vadinami Šimkaus kapukais arba siratkapiais.

Tai nemaža 50 x 60 m apimties kalvelė, visa apaugusi lapuočių mišku. Kapeliuose buvo laidojama maro metais. 1916 metais juose palaidojo Nikodemo Šimkaus tėvus, mirusius šiltine.

Dar ir pokario metais Kryžiaunomis dienomis žmonės rinkdavosi giedoti prie šių kapelių kryžių. Paskutinį medinį šių kapelių kryžių žmonės atsimena stovėjusį dar iki 1951 metų, kitų liudijimu — iki 1980 metų. Apie 1940 metus dar buvę žymūs kapų kauburėliai.

Dabar kapelių viduryje yra ryškios trys duobės su akmenimis, kuriais buvo apdėti seniau čia stovėjusių medinių kryžių pamatai. Kryžiai buvo išversti pokario metais, kai žmonės kasinėjo kapus, ieškodami neva Šimkaus paslėpto aukso.

1978 metais pasakojo Zosė Žiauberienė, 78 m., Stasys Gedutis, 78 m. Abu iš Simėnų kaimo. 1997 metais pasakojo Bronislova Lembertienė iš Simėnų kaimo, 70 m., Jurgis Šeputis, 90 m., iš Simėnų kaimo, Antanina Sabutienė, 92 m., iš Bardžių kaimo, Benediktas Mažutis, 91 m., iš Bijotų kaimo, Stanislova Jasaitienė, 72 m., iš Bijotų kaimo.

Šilalės rajone, Bijotų seniūnijoje, kelio Bijotai - Skaudvilė kairėje pusėje, Šimėnų kaime yra dveji vieni nuo kitų per 70 metrų nutolę kapeliai, žmonių vadinami pakeliniais. Įdomu, kad abeji šalikelėje išsirikiavę kapeliai yra labai panašūs. Tai apie pusantro metro aukščio, maždaug 10 x 25 m apimties kauburiai, apaugę lapuočiais medžiais. Ant abiejų kapelių yra išlikę po du nežinia kieno statyti aukšti mediniai kryžiai. Kaime kapeliai vadinami pagal žemės savininkų pavardes: Andreikų (arčiau Bijotų) ir Mikalauskų.

Yra išlikęs padavimas, kad gal kryžiuočių puldinėjimų laikais, gal per karą su švedais, po didelio mūšio abi priešininkų pusės surinkusios savo žuvusiuosius ir palaidojusios skirtinguose kovos lauko galuose. Vlado Statkevičiaus teigimu, pirmieji, arčiau Bijotų esantys kapeliai yra senkapis. Lauke, esančiame tarp abiejų kapelių taip pat aptinkama archeologinių radinių.

Simėnų kaime, maždaug pusiaukelėje tarp Bijotų ir pirmųjų kapelių kalvos, toje pačioje kelio Bijotai — Skaudvilė pusėje yra Milžinkapiu vadinamas 230 m ilgio, 50 m pločio ir apie 5 m aukščio iš pietų į šiaurę nutįsęs gūbrys, nutolęs į laukus 150 m ir visas apaugęs lapuočiais medžiais. Šiauriniame Milžinkapio gale yra keliukas, o pats gūbrys visas iškasinėtas rūsių duobėmis. Nei archeologinių radinių, nei kaulų niekas nėra ten užtikęs.

Andreikų kapeliai

Tai arčiau Bijotų esantis kapelių kauburys — senkapis. Jame buvo laidojama maro metais. Pokario metais, lyginant ir platinant pro juos einantį kelią, buvo aptikta archeologinių radinių. Jų buvo randama ir lauke, skiriančiame abejus kapelius.

Mikalauskų kapeliai

Tai tolimesni, arčiau Skaudvilės esantys kapeliai. Jie žinomi kaip maro kapeliai, archeologinių radinių neužtikta.

Jie yra Tauragės rajone, Skaudvilės seniūnijoje, Sodalės kaime. Dabar tai nedidelė (30 x 40 m) kalvelė kaimo ganyklose, netoli Petro Jorudo sodybos.

Kapeliuose buvo laidojama maro metais. Pasakojama, jog tada sergantys maru žmonės patys ateidavę iš silpnumo susikabinę rankomis ir griūdavę į jau iš anksto iškastas duobes. Seserys Mockaitės pačios išsikasusios sau kapo duobę ir, susėdusios kapeliuose, laukusios mirties.

Tuose kapeliuose būdavo statomi mediniai kryžiai, supuvusius keisdavo naujais. Pokary, išsikeldami į gyvenvietes, apylinkės žmonės čia suveždavo ir pastatydavo kryžius iš savo griaunamų sodybų. Iš Sodalės kilęs gydytojas Jonas Elvikis, dar būdamas studentu, kartu su kaimynu Antanu Bartkum kapelius apsodino medeliais, trešnėmis, dekoratyviniais krūmais. Seniau žmonės mėgdavę užeiti į kapelius pabūti. Gegužės mėnesio vakarais čia susirinkdavę giedoti „mojavą".

1977 metais Tauragės MSV, kurios direktoriumi tuo metu buvo Jatautas, vykdė Sodalės laukų melioraciją. Kapelius buvo numatyta sunaikinti. Vietiniai kaimo žmonės tam priešinosi, tačiau nesėkmingai. Želdiniai buvo sunaikinti, neliko kryžių. Dabar tai ganykla. Kapelių kalvelė vos matoma, jos viduryje auga beržas.

1996 metais Upynos klebono Alvydo Bredikio iniciatyva vietos gyventojai kapelių teritoriją aptvėrė, kad netryptų ganomi galvijai. Pastatė tris senus metalinius kryžius, kuriuos kaip nebereikalingus kraštotyrininkas Klemensas Lovčikas buvo surinkęs iš Upynos miestelio kapinių. Dar vieną metalinį kryžių iš miestelio kapinių nuo savo šeimos kapo, ant kurio statė naują akmeninį paminklą, atvežė Sodalės gyventojas Petras Jorudas.

1981 metais pasakojo Antanas Bartkus, 88 m. 1995 metais pasakojo Petras Jorudas, 50 m. Abu iš Sodalės kaimo.

Už trejeto kilometrų nuo Upynos prasideda didelis Paežerio kaimas ir tęsiasi į šiaurės rytus, kur jo teritoriją kerta naujasis Žemaičių plentas — autostrada. Vakarinę kaimo dalį kerta kelias Upyna — Kaltinėnai. Netoli šio keliuko dešinėje prasideda ežeras, prie kurio pietryčių kraštu šliejasi kaimas. Dvidešimtojo amžiaus pradžios žemėlapiuose ežeras vadinamas Lingių vardu. Dabar ežerą žmonės vadina Požerės ežeru, seniau taip vadinosi ir kaimas. 1931 metais šio kaimo pradžios mokyklos mokytojas Justinas Žemgulys įrodė, kad lietuviškesnis esąs Paežerio pavadinimas ir gyventojai pamažu priprato prie šio vardo.

Paežerio kaime žinomi treji kapeliai.

Buvę Paežeryje dar vieni kapeliai — senkapis. Tai buvusi neaukšta, medžiais apaugusi kalvelė. Žmonės kasdavę joje rūsius ir rasdavę daug žmonių kaulų, ginklų (ietigalių, kalavijų), žalvario papuošalų. Šie kapeliai Liudviko Mirbako žemėje. Dabar jie atsidūrė po naujuoju Žemaičių plentu — autostrada. Ši vieta nuo aukščiausio autostrados vietos žymeklio nutolusi per 100 metrų į Kryžkalnio pusę. Kapeliai buvo sunaikinti jų archeologiškai neištyrus.

1997 metais pasakojo Jonas Mirbakas, 70 m., ir Morta Mirbakienė, 758 m. Abu iš Paežerio kaimo.

Nusipelnusios kraštotyrininkės upyniškės Marijos Čilvinaitės teigimu, dabartinėse Upynos kapinėse pradėta laidoti parapijiečius po to, kai jose buvo palaidota Upynos dvaro savininko Tadeušo Slavočinskio šeima, t. y. nuo devynioliktojo amžiaus pabaigos. Iki tol laidodavo bažnyčios šventoriuje ir aplinkinių kaimų kapeliuose.

Šventoriuje pirmoji Upynos medinė bažnyčia buvo pastatyta 1706 metais, o jai sudegus, 1836 metais pastatyta dabartinė, taip pat medinė bažnyčia. Šventorius yra neišlyginta kalva. Manoma, jog čia būta senkapio. 1984 metais, kasant po bažnyčios zakristija rūsį centrinio šildymo katilinei, o šventoriuje kasant tranšėją žaibolaidžiui, buvo užtikta daug žmonių kaulų.

Bažnyčios šventoriuje dar yra išlikusios keturios kapavietės jau vėlyvesniųjų laidojimų. Dažniausiai tai kunigų giminės.

1. Palaidota kunigo Vladislovo Apulskio sesuo (1907 — 1913).

2. Devynioliktojo amžiaus gale palaidotas Petras Martinkus iš Miškinių kaimo.

3. Palaidoti Jonas (1879 — 1949) ir Agnietė (1888 — 1966) Serapinai iš Būbliškės kaimo (kunigo tėvai). Ant paminklo užrašyta: „BRANGŪS TĖVELIAI, AMŽINA ŠVIESA JUMS TEŠVIEČIA. DĖKINGI VAIKAI".

4. Palaidotas 1869 — 1877 metais Upynoje klebonavusio kunigo Minioto tėvas. Ant kapo tebestovi metalinis kryžius su užrašu: „S. P. SZYMON MINIATT Ur. 1806 c. Ug. 1880 c.

Upynos kapinės yra pietvakariniame miestelio pakraštyje, prie kelio Upyna — Vytogala. Tai neaukšta kalva, kurios kraštinės 87 x 93 x 80 x 73 m. Savo forma tai nelygiašonis keturkampis, apmūrytas akmenine tvora — „zomatu". Seniau ši akmeninė tvora, taip pat ir bažnyčios šventorių juosiantis „zomatas", buvo dengti mediniu stogeliu. 1929 metais Upynos klebonas Mykolas Lovčikas pašalino medinio stogelio liekanas ir kapinių bei šventoriaus „zomatus" apliejo betonu. Taip susidarė vienašlaitis betoninis stogelis. Klebonas M. Lovčikas prašė vyskupo leidimo parduoti bažnyčiai priklausiusias Šunės pievas Žakaimyje ir tokiu būdu gauti lėšų kapinių ir šventoriaus „zomatų" tvarkymui. Yra išlikęs vyskupo raštas, draudžiantis parduoti bažnyčios žemę. Matyt, lėšos buvo surastos kitur.

Kapinių viduryje yra laidojimo rūsys, dabar užpiltas žemėmis. Jo papėdėje yra antkapinė plokštė su užrašu: „ZONA NAYLEPSZEMU MĖZOWI TADEUSZOVVE SLAWOCZYNSKIEMU Sed. Gr. Ur. 1779 c. Ug. 1888 X 26".

Šalia šio rūsio, kiek aukščiau, kalvelės viršūnėje yra medinė koplyčia, vadinama „kaulinyčia", kurioje seniau sudėdavo kapo kaulus, iškastus kasant kapo duobes. Vieną kartą metuose tuos surinktus kaulus vėl palaidodavo karste, ir tą dieną būdavo laikomos Šv. mišios už visus parapijos mirusiuosius. Pirma tokia koplyčia — „kaulinyčia" buvo pastatyta devynioliktojo amžiuje. Ją statė Vincas Mišeikis iš Vytogalos. 1938 metais mokytojo Antano Šlepiko ir Kazimiero Jurgaičio iniciatyva koplyčia — „kaulinyčia" buvo naujai perstatyta toje pačioje vietoje. Meistro pavardė nežinoma. Koplyčią pašventino Upynos klebonas Jonas Kalvaitis. Šioje koplyčioje buvo upyniškio dievdirbio Juozo Stankaus darytos medinės skulptūros: Marija Sopulingoji, Verkianti moteris, Šv. Rokas. Dabar yra išlikęs tik Šv. Rokas. Kitas skulptūras išvogė 1975 metais.

Seniau kapinėse buvo daug medinių ir metalinių kryžių, kuriuos prieš keletą dešimtmečių žmonės išmetė į patvorį — prie „zomato", o savo šeimų kapus papuošė naujais akmeniniais paminklais. Dalį išmestų kryžių pasisekė surinkti į Upynos amatų muziejų, dalis perduota Rumšiškių buities muziejui. Dabar kapinėse yra tik devyni mediniai kryžiai ir vienas koplytstulpis. Ant kelių išlikusių metalinių senų kryžių yra senovinių, šio amžiaus pradžios užrašų:

SIP

IONC AIDINKS PRASZA SUK SWEIKA MARIJA

[Jonas Eidininkas prašo sukalbėti „Sveika Marija"]

ATA

WINCENTA JONUTIENI PR.3.S.M.

[Vincenta Jonutienė prašo sukalbėti tris „Sveika Marija"]

S P

ONA JURGILATE AIDININKENE PRASZA SUKALBETI AWEIKA MARIJA KRYZIUS STATYC 1902 M [Ona Jurgilaitė- Eidininkienė prašo sukalbėti „Sveika Marija". Kryžius statytas 1902 m.]

A A

KAZIMIERAS PRABUŠAS 1903 M SPALIAUS 14 PRASZO SUKALBĖTI SWEIKA MARIJA

[Kazimieras Prabušas. 1903 m. spalio 14 d. Prašo sukalbėti „Sveika Marija"]

S. P.

1905

CZE ILSTAS BALTRAMIEJUS GUDINCKIS PRASZA SUKA TEWE MUSU

[Čia Ilsisi Baltramiejus Gudinskis. Prašo sukalbėti „Tėve mūsų"]

A A

BARBORA PETRONELI ASIENIAS PRASZOM SUKALBETI SWEIKA MARIJA

[Barbora, Petronėlė Asienės. Prašom sukalbėti „Sveika Marija"]

S. P.

CZE ILSTA RI¹ DAR ILSIESIAS CZYLWINU FAMILIJA ISZ PALINDRINIA M. 1905

[Čia ilsisi ir dar ilsėsis Čilvinų familija iš Palindrinio. M. 1905]

Upynos kapinėse yra palaidoti Atlanto nugalėtojo Stasio Girėno artimieji. Pagrindinio tako dešinėje pusėje, kiek atokiau yra palaidotas Stasio Girėno brolis Petras Girskis — Girėnas, miręs 1960 metais ir tėvai Juozas ir Marijona. Antkapiniame paminkle yra užrašas: „Tu ėjai sunkų kelią ir našta buvo sunki. Tebūnie Tau gimtoji žemelė lengva".

Kairėje pagrindinio tako pusėje, už koplyčios, šeimos kape palaidota upyniškė nusipelnusi Lietuvos kraštotyrininkė Marijona Čilvinaitė (1900 — 1995).

Prie pat tako, kairėje jo pusėje stovi grakštus juodo granito paminklas, kurį draugai pastatė prieš laiką Anapilin iškeliavusiam upyniškiui, talentingam literatūros tyrinėtojui ir kritikui Jonui Kaminskui (1929-1966).

Kapinėse ilsisi nemaža šio krašto švietėjų — mokytojų. Kapinių kalnelio viršuje už koplyčios palaidotas ilgametis Upynos mokytojas Antanas Šlapikas (1875 — 1946), kuris skaitydavo ūkininkams paskaitas įvairiuose apylinkių kaimuose. Antkapinis paminklas bendras jam ir jo šeimos augintinės vyrui, Upynos vidurinės mokyklos mokytojui Vincui Urbonui (1925 — 1987). Kapinių gale, kairiajame jų pakraštyje supiltas kapas Upynos vidurinės mokyklos mokytojui Algirdui Bargailai (1935 — ?). Šiose kapinėse ilsisi veikli mokytoja ir medicinos sesuo, partizanų ryšininkė Stasė Sungailaitė-Sanutienė iš Vytogalos (1924 - 1972). Jau seniai čia atgulė pirmieji šio krašto švietėjai — daraktoriai: Vincentas Bružas iš Vytogalos (1868 — 1952) ir Julija Lukošaitė iš Upynos (mirusi 1946 m.).

Kaip ir visos Lietuvos, taip ir šio krašto gyvenimas niekad nebuvo ramus. Kraštotyrininkės Marijonos Čilvinaitės teigimu, prieš kapines, kitoje kelio pusėje, kiek arčiau miestelio, prie dabartinės pieninės stovėjusios kartuvės 1863 metų sukilėlių egzekucijai. Kapinėse, pagrindinio tako dešinėje, netoli tvoros bendro šeimos kapo paminkle paminėtas Karolis Prosevičius, miręs tremtyje Archangelske, kur buvo ištremtas po 1863 metų sukilimo.

Upynos kapinėse amžino poilsio atgulė per vargus į gimtas vietas sugrįžę carinės Rusijos rekrūtai vytogališkiai Lopša ir Matuzas, bei Vincentas Platūstis iš Gudirvių kaimo, išgyvenęs 117 metų.

Upynos kapinėse ilsisi ir dvidešimtojo amžiaus kovotojai už Lietuvą. Vieni sąmoningai suvokę savo gyvenimo misiją, kiti suklaidinti ir pasimetę šio amžiaus gyvenimo verpetuose. Vasario 16-ąją papuošiamas gėlėmis Lietuvos savanorio Jono Martinkaus iš Petkalnio kaimo kapas. Jis kautynėse prie Giedraičių su draugais vos nepaėmė į nelaisvę generolo Želigovskio.

Iškentę sovietmečio kalėjimus ir tremtį, sugrįžę į Lietuvą, Upynos kapinėse amžinam poilsiui atgulė Steponas Gudinskis iš Kliūkių kaimo,

Antanas ir Jadvyga Kaspučiai iš Patulės, Motiejus Jurgaitis iš Paupynio, Kazys Mažeikis iš Mankaičių, Magdalena Martinkienė iš Vytogalos, Simas ir Joana Dabulskiai iš Pabremenio, Jūzups Macijauskas iš Ringalių. Čia ilsisi ir politiniai kaliniai Petras Zaleckas iš Dvariškių, Stasys Jurgaitis iš Upynos, Joana Zaleckienė iš Dvariškių.

Upynos kapinėse yra palaidoti pokario partizanai broliai Vladas ir Kazys Survilai iš Patulės. Sovietų valdžia neleido viešai kapinėse laidoti žuvusių partizanų. Jų išniekinti kūnai tysodavo miestelio aikštėje ir tik po to slapčiomis būdavo užkasami. Žuvę kovose Jurgis Koveckis-Marsas iš Kaušų, Bronius Urbonas iš Upynos, Jonikas ir Vanda Jonikai iš Skaudvilės, Kazys Bagdonas — Ūdra iš Tūbinių, Benius Šalčius-Sakalas, Aleksas Petrošius — Žalgiris iš Dvyliškės, Vladas Survila — Liepa iš Patulės, vokietis Oskaras ir dar penki nežinomi partizanai buvo užkasti Upynoje, nepagarbioje vietoje. Jie dar neperlaidoti. Negalutiniais duomenimis ne Upynos kapinėse yra perlaidoti 3 Upynos apylinkėse žuvę ir anuomet buvę Upynoje užkasti partizanai: Kazys Kulkys-Perkūnas iš Sodalės, Petras Vilnikas iš Batakių, Vacius Norvaišas iš Girdiškės. Dar ne visi žuvusių partizanų palaidojimai yra išaiškinti.

Upynos kapinėse palaidoti Aleksandras (1899 — 1947) ir Barbora (1897 — 1947) Petraičiai. Antkapiniame paminkle užrašas: „Mamyte, tėveli, kokia sunki našlaičių dalia. Liūdi vaikai". Tai pokario plėšikų, apsimetusių Lietuvos partizanais, nužudytos aukos. Kaimynai įtaria šių žudynių organizatorių, kuris dar gyvas, tik išsikėlęs iš Upynos. Taikiai šiose kapinėse ilsisi ir kitos pusės žuvusieji: Žemaičių Naumiesčio teisėjas Pranas Masalskis, įtartas išdavikišku partizano Suginto nužudymu, ir atsitiktinai su juo tada iš Žemaičių Naumiesčio atvyjęs, nieko bendra neturėjęs jaunuolis Pranas Burzdžius. Čia taip pat palaidoti sovietiniai aktyvistai Stasys Miklius, Juozas Norkus ir jo žmona Elena, pirmoji Upynos komjaunuolė Bronė Albrektaitė. Taip pat čia ilsisi paprasti, atrodo, atokiai nuo politikos laikęsi žmonės: Marijona Ačienė, Jonas Brieva, Juozas Verpečinskas, Juozas Stankus, Antanas Ruzgis.

Upynos kapinėse ilsisi daugybė taikių amato žmonių, ramiai išėjusių Anapilin, tačiau palikusių savo gyvenimo pėdsakus. Po senais metaliniais kryžiais sugulę jų meistrai kalviai Petras ir Jonas Keršuliai iš Vytogalos, kalviai Stasys Petrauskas ir V. Juravičius iš Kliūkių, kurie kalė dar 1863 metų sukilėliams „dzidas" — ietis. Prano Jurgaičio iš Gudirvių kaltos saulutės puošė daugelį šio krašto koplytstulpių. Kalvis Aleksas Maulius iš Paupynio laisvesniu metu pasiūdavęs ir batus. Kalvis Jonas Paniulaitis iš Petkalnio ilgą laiką dirbo dar ir kolūkio tekintoju.

Nemažai gabių medžio meistrų ilsisi Upynos kapinėse. Tai garsūs dievdirbiai Juozas Stankus iš Gegužių kaimo ir čuvašas Grigerijus, po Pirmojo pasaulinio karo likęs Lietuvoje, Ringalių kaime, kur susirado žmoną lietuvaitę ir lietuvišką Mačiulio pavardę. Čia ilsisi ir dailidės, statę namus, darę ratus, o kai kurie ir gražius ornamentuotus kryžius bei koplytstulpius: Kazimieras Bambalas, Pranas Stanevičius, Albinas Daukša, Vincas Mišeikis iš Vytogalos kaimo; Juozas ir Pranas Martišiai, Pranas Kvietkus iš Paupynio; tėvas ir sūnus Stankai iš Gegužių, Jūzupas Jurgaitis, Antanas Andriuška, Jonas Kasputis, Jonas Šedbaras iš Upynos. Kartu su jais ilsisi ratų ir kubilų meistras upyniškis Antanas Jasaitis, reto amato - kalvaratų (verpimo ratelių) meistrai Jonas Dilnikas iš Petkalnio, broliai Kazimieras ir Viktoras Bičkai iš Sodalės.

Kapinių pakraštyje, netoli kelio yra ilgamečio Vytogalos starostos (seniūno), visoje parapijoje žinomo gabaus savamokslio gyvulių daktaro Jono Stanevičiaus (1866 — 1952) kapas. Prie kapinių vartų atgulė jo mokinys Jonas Mišeikis, ilgametis Vytogalos kolūkio veterinarijos sanitaras, be galo paslaugus, niekad niekam neatsakęs pagalbos, visų tik geru minimas.

O iš Upynos kapinėse atgulusių muzikantų — smuikininkų, bandonininkų, armonikierių — susidarytų gera kapela. Tai vytogališkiai broliai Jonas, Pranas ir Antanas Čepai, Petras Vaičys, Pranas Gestautas, Juozas Jucius ir Silvestras Petrauskas. Pastarasis grodavęs su „Palše", mat, pardavęs karvę, nusipirko bandoniją. Iš Paupynio kaimo Upynoje palaidoti muzikantai Pranas Kvietkus, Pranas Martišius, iš Miškinių — Juozas Gajauskas, iš Upynos - Antanas Auryla, Alfonsas Survila, Aleksas ir Vincas Sugintai.

Upynos kapinėse ramiai guli medžiotojai, nepakeičiami medžioklės istorijų pasakotojai, nepailstantys kiškių ir lapių persekiotojai Jonas Paniulis iš Petkalnio, Antanas Auryla ir mokytojas Algirdas Bargaila iš Upynos. Vytogališkis Jonas Gestautas, pravardžiuotas Starbuviu (mat caro laikais buvo kaimo starasta), per medžioklės aistrą pasiskubino ne laiku iškeliauti Anapilin, nes persišovė bemedžiodamas kiškius Kliūkių laukuose.

Savo paskutinę kelionę į amžino poilsio vietą upyniškiai nukeliavo pro senuosius kapinių vartus, ant kurių vartų arkos — „bromos" — buvo užrašas: „ATILSIO NAMAI". Dabar to užrašo neliko. Ir patys senieji vartai vos atlaikė sovietinį ideologinį valymą. 1982 metais Upynos apylinkės pirmininkas R. Radzevičius organizavo Upynos kapinių tvoros (palei kelią) tvarkymą. Tvoros mūras buvo restauruotas, iškirstos tvoros pakraščiais augusios alyvos ir eglaitės, saugojusios kapines nuo vėjų. Betoniniai, cementu tinkuoti kapinių vartai, tiksliau, metalinis vartų rėmas („broma"), buvo gerokai apgriuvę. Apylinkės pirmininkas nusprendė tą „bromą" nugriauti ir jos vietoje įkalti du storus metalinius vamzdžius, prie kurių galima būsią pritvirtinti vartus. Buvo iškviestas traktorininkas Albinas Tamošaitis. Jo traktorius, panaudojant lynus, turėjo užkabinti ir nuversti vartus. Čia R. Radzevičius pamatė Upynos kraštotyrininką Klemensą Lovčiką su fotoaparatu, besiruošiantį įamžinti kapinių vartų gyvenimo pabaigą. R. Radzevičiui tai nepatiko ir jis pareikalavo pasišalinti ir netrukdyti darbo. Prasidėjo ginčas, ėmė rinktis žmonės. Atėjo ir Upynos klebonas A. Pūdžemis. Visi pradėjo prašyti R. Radzevičiaus, kad neverstų vartų, žadėjo sudėti pinigus jų remontui. Klebonas pažadėjo 200 rublių. Taip žmonės išgelbėjo vartus. „Bromą" gražiai restauravo upyniškis Benas Klimas. Tiesa, jis susilaukė apylinkės pirmininko priekaištų dėl vartų viršūnėje uždėtos senosios metalinės saulutės. Buvęs užrašas „ATILSIO NAMAI" nebuvo atkurtas. Šalia vartų tebeauga didžiulis maumedis, kuris įtrauktas į gamtos paminklų sąrašą.

1997 metais Upynos kapinių teritorija buvo praplėsta šiaurės vakarų kryptimi link maro kapelių. Papildoma 3100 m² teritorija aptverta betoniniais stulpeliais ir vielos tinklu. Palei tvorą pasodintos tujos. Tiems darbams iš rajono biudžeto buvo skirta 10000 litų (betoniniai stulpeliai jau buvo nupirkti anksčiau už kitas lėšas). Darbus atliko Kvėdarnos melioracijos statybos valdyba (MSV).

1997 metų lapkričio 1 dienos vakarą po pamaldų už mirusius Upynos bažnyčioje klebonas Alvydas Bredikis, su procesija atėjęs į kapines, pašventino jų naują plotą.

1997 metais užrašė Klemensas Lovčikas iš Upynos, 60 m.

Jie yra Šilalės rajone, Upynoje atokiai nuo miestelio centro, kelio Upyna — Vytogala dešinėje pusėje, už dabartinių Upynos kapinių, nutolę nuo jų per du šimtus metrų į šiaurės vakarus.

Tai nedidelė 20 x 40 m kalvelė, kurioje buvo laidojamos tik maro metų aukos.

1939 — 1940 metais maro kapeliai buvo aptverti betoniniais stulpeliais, sujungtais keturkampėmis kartimis. Pokary dalis šių stulpelių buvo išrauta ir perkelta į Upynos žydų kapines. Jais buvo aptvertas bendras holokausto aukų kapas.

Seniau Upynos maro kapeliuose stovėjo koplytstulpis, kurį buvo pastatydinęs Jurgis Atutis. Koplytstulpio skulptūros buvo darytos garsių apylinkės dievdirbių: Jono Gedvilo Marija Sopulingoji, Jono Orvydo Dvi verkiančios moterys ir Nukryžiuotasis, Kristus su kareiviu (iš stacijos). Apie 1940 metus koplytstulpis sunyko. Skulptūrų savininkė Juzefa Atutienė — Prosevičiūtė Mariją Sopulingąją bei Kristaus su Romos kareiviu skulptūras padovanojo Upynos amatų muziejui. Dvi verkiančias moteris ir Nukryžiuotąjį padovanojo Bronei Leškienei.

1970 metais pasakojo Jonas Maulius, 80 m., iš Dvariškių kaimo.

Jos yra Šilalės rajone, Upynos apylinkėje, Upynos miestelio pakraštyje, Galvyčių kaimo laukuose. Tai neaukšta kalvelė. Jos apimtis 80 x 45 m.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Upynoje gyveno daug žydų. Jų kapinės buvo apaugusios dideliais medžiais, aptvertos statinių tvora. Šiaurės vakarų pusėje buvo dideli (3 x 4 m) vartai, apkalti lentomis. Vartuose buvo dvejos durys: vienos į kapines, kitos į vartų patalpėlę, kurioje būdavo laikomas tuščias karstas. Jame būdavo atvežamas į kapines mirusysis. Laidodavo pagal žydų ritualą - be karsto. Kapai būdavo pažymimi akmeniniais paminklais.

Prieš karą žydų kapinės užėmė didesnį plotą. Pokary kolūkio valdžios patvarkymu dalis pietrytinio kapinių krašto, kuriame buvo mažesni ir paprastesni paminklai, buvo suarta ir paversta dirva. Prie šių kapinių veždavo išversti statybines šiukšles, iš laukų surinktus akmenis. Kapinių medžiai buvo iškirsti, tvoros nuardytos, viskas apaugo krūmais.

Atgimimo pradžioje, 1989 metais, Upynos Sąjūdžio grupė, išvalė šias kapines, iškirto krūmus. Atkurtos nepriklausomos Lietuvos vyriausybės nutarimu buvo skirtos lėšos ir visoje Lietuvoje buvo pradėtas žydų kapinių tvarkymas, statomi paminklai, tveriamos tvoros. 1991 metais tuo pasirūpino ir Upynos apylinkės viršaitis. Kapinės buvo aptvertos betoniniais stulpeliais su pervertomis storomis grandinėmis ir pastatytas paminklas su iškaltu užrašu lietuvių ir žydų kalbomis: „SENOSIOS ŽYDŲ KAPINĖS. TEBŪNIE ŠVENTAS MIRUSIŲJŲ ATMINIMAS".

Vakariniame senųjų žydų kapinių pakraštyje yra bendras 1941 metais sušaudytų Upynos žydų vyrų kapas. Moteris ir vaikus išvežė ir sušaudė Batakiuose. O vyrus, prieš tai pavėjui apibarstę kažkokiais baltais miltais, Upynoje sušaudė uniformuoti vokiečiai. Lietuviai baltaraiščiai ėjo sargybą. Juos vokiečiai privertė pozuoti besitaikančius į gulinčius duobėje jau sušaudytus žydus. Vokiečiai fotografavo.

Pokario metais bendras holokausto kapas buvo aptvertas betoniniais stulpeliais, nuimtais nuo Upynos maro kapelių.

1991 metais kapeliuose pastatytas paminklinis akmuo su iškaltu užrašu lietuvių ir žydų kalbomis: „MASINIŲ ŽUDYNIŲ VIETA. ŠIOJE VIETOJE HITLERINIAI ŽUDIKAI IR JŲ VIETINIAI PAGALBININKAI 1941 M. NUŽUDĖ APIE 100 VYRŲ".

Vėliau pagal minėtą bendrą tvarką žydų kapines ėmėsi tvarkyti Upynos apylinkės administracija.

1994 metais pasakojo Juozas Ričkus, 74 m., iš Petkalnio kaimo, Pranas Viliūšis, 65 m., iš Galvyčių kaimo.

Jie yra Tauragės rajone, Mažonų (buv. Lomių) seniūnijoje, Vaitimėnų kaimo pietvakariniame pakraštyje, netoli miško. Jų plotas 50 x 40 m.

Kapeliuose buvo laidojama maro metais. Šio amžiaus pradžioje per Pirmąjį pasaulinį karą čia buvo palaidoti keturi nekrikštyti mirę Petro Pipiro vaikai. 1940 metais vokiečių kariškiai iš Mišučių kaimo parvežė du nežinomus vyrus. Kapeliuose jiems liepė išsikasti duobę ir čia pat juos sušaudė. Žmonės kalbėjo, kad tai buvę rusų desantininkai.

1973 metais tebestovėjo keletas medinių kryžių ir mūrinė koplyčia, statyta 1907 — 1910 metais už parsiųstus iš Amerikos vaitimėniškių išeivių pinigus. Kryžių pastatė Martynas Kuizinas. Nežinomų dievdirbių skulptūrėlės buvo suaukotos vietinių gyventojų: Šv. Rokas - nuo Kuizinų gyvenimo², Šv. Barbora — nuo Čepų gyvenimo, Šiluvos Marija — nuo Jakų gyvenimo, Kristus Nazarėnas - nuo Kuizinų Pakapinių gyvenimo. Visos šios skulptūros dingo apie 1965 metus. Koplyčia sugriuvo 1973 metais.

Kapelių pakraščiais augo labai seni stori išpuvę ąžuolai. Pietiniame pakrašty augusio ąžuolo viduje, aukštai, pokario metais buvo įrengta partizanų slaptavietė. Į ją būdavo dedami rašteliai ir kiti daiktai. Ąžuolus išvertė vėjas 1991 metais.

1996 — 1997 metais kapelių sutvarkymu ir koplyčios atstatymu ėmė rūpintis iš Vaitimėnų kilusi, Gargžduose gyvenanti Zosė Stelmokienė — Čepaitė ir Mažonų seniūnas Juozas Samoška. Už surinktus pinigus naują mūrinę koplyčią pastatė meistras Antanas Paulikas iš Pagramančio. Du metalinius kryžius padirbo kalvis Dionizas Varkalys iš Klaipėdos. Medieną tvorai davė Obelyno girininkijos girininkas Vladas Girskis. Kapelius aptvėrė susirinkę Vaitimėnų kaimo vyrai. Akmeninį kryžių atvežė iš Vaitimėnų kapinių. Medines Šv. Barboros ir Šv. Juozapo skulptūras padarė iš Vaitimėnų kilęs, Šilalėje gyvenantis dievdirbys Alfonsas Maulius. Gipsines Jėzaus širdies ir Marijos Maloningosios skulptūras nupirko Šiluvoje Zosė Stelmokienė — Čepaitė.

1997 metų liepos 16 dieną vyko naujai sutvarkytų Vaitimėnų kaimo kapelių atšventinimas. Po Šv. mišių Vaitimėnų bažnyčioje eisena su naujomis skulptūromis ir bažnytinėmis vėliavomis išėjo į kapelius. Juos pašventino Šilalės klebonas kun. Romualdas Vėlavičius. Per iškilmes kalbėjo Mamertina Jakaitė, Zosė Stelmokienė — Čepaitė, Tauragės meras Petras Jokubauskas, Mažonų seniūnas Jonas Samoška. Visų buvusių vaitimėniškių vardu Zosė Stelmokienė — Čepaitė prašė, kad kapelius ir koplyčią prižiūrėtų Elena Daukšienė, Birutė Šimaitienė, Gertrūta Gailienė, Stasė Kuizinienė. Ąžuolų vainikais buvo pagerbti meistras Alfonsas Maulius ir Mažonų seniūnas Jonas Samoška.

1973 metais pasakojo Stasė Kuizinienė, 79 m., Petras Petkus, 89 m. Abu iš Vaitimėnų kaimo. 1976 metais pasakojo Stasys Kuizinas, 49 m., iš Vaitimėnų kaimo. 1997 metų įvykius aprašė Klemensas Lovčikas.

Tai nedidelė (26 x 15 m) dviejų metrų aukščio kalvelė prie pat vieškelio Vytogalos kaime, Upynos seniūnijoje.

Pasakojama, jog ant šitos kalvelės buvo laidojamos maro aukos. Kartą vytogališkiai į tuos kapelius lydėję vežimą, prikrautą mirusiųjų nuo maro. Viena jauna mergina iš palydos pakeliui griuvo negyva. Ją irgi įkėlė į vežimą ir vežė kartu palaidoti. Merginos labai graži ir ilga kasa vilkosi žeme. Kažkas kasą taip pat pakėlė ant vežimo... Vėliau šioje kalvelėje laidodavo nekrikštytus vaikelius.

Žmonės kalbėjo, kad kažkada, dirbant žemę, palei šiuos kapelius buvęs rastas Vytauto laikų medalis, tačiau nieko tikslesnio apie šį radinį nėra žinoma. 1990 metais Antanas Vaičekauskas kapelių pakraštyje prie pelkės kasdamas molį, užtiko žalvarinių žiedą ir kardo makštų apkaustus. Radinį perdavė Upynos amatų muziejui.

Kapeliuose stovi koplyčia. Ji buvusi perkelta iš Vytogalos kaimo centro 1928 metais, kai jos vietoje, prieš buvusią Vytogalos mokyklą, pagal dailininko A. Varno projektą buvo pastatytas kryžius Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečiui paminėti. Kapeliuose, šalia koplyčios, iš abiejų šonų buvo pastatyti du mediniai kryžiai. Jie per laiką sunyko. Dabar koplyčios kairėje stovi betoninis kryžius, kurį vytogališkis A. Vaičekauskas perkėlė iš Upynos kapinių nuo savo šeimos kapo, pakeisdamas jį nauju paminklu.

Koplyčioje buvo nežinomo autoriaus medinių skulptūrų, kurių dabar nebėra. Didelė Šv. Antano skulptūra dingo apie 1966 metus. Viršutiniame langelyje buvusi Marijos Maloningosios skulptūrėlė buvo perkelta į kitą koplytėlę, esančią Vytogalos kaimo centre.

Atgimimo metais (1988) Vytogalos kaimo koplyčia buvo suremontuota: apkalta naujomis lentelėmis, padaryta nauja metalinė saulutė, nes senoji buvo pavogta apie 1985 metus. Leidimą remontuoti parūpino buvęs Vytogalos mokytojas Kazimieras Šetkus, kuris pats ir padarė saulutę. Lėšomis ir darbu prisidėjo Danutė ir Kazimieras Šetkai, Bronius Sadauskas, Antanas Gestautas ir Antanas Vaičekauskas.

1970 metais pasakojo Marija Stanevičienė, 80 m. ir Petras Sungaila, 74 m. 1990 metais pasakojo Kazimieras Šetkus, 63 m. Visi iš Vytogalos kaimo.