Medinių paukščiukų dirbimas

Lietuviškame simbolikos žodyne „paukščiai — gerovės sargai, simbolizuojantys laisvę, kilimą link dangaus, magiškas žinias. Liaudies išmintis byloja, jog tiems, kas supranta paukščių kalbą, atsiveria svarbi išmintis ir žinojimas. Tikima, jog paukščiai perduoda žinias iš dievų.

Pasak P. Dundulienės (2006), nuo senų senovės žmonės domėjosi paukščiais. Lietuvių, kaip ir kitų Europos tautų, mene, mitinėje tautosakoje, papročiuose ir tikėjimuose ilgus šimtmečius buvo gyvi paukščių vaizdiniai, dažnai turintys nepaprastų, antgamtiškų savybių. Todėl, turbūt, ne be priežasties su paukščiais nuo seno susijusios įvairios šventės, apeigos, apstu įvairių mitologinių pasakojimų. Neretai, paukščiai laikomi savotiškais ateities pranašais, galinčiais išpranašauti likimą, atnešti sėkmę arba nesėkmę. Jų atvaizdai, buvo daromi iš medžio, kalami iš akmens, liejami iš metalo. Jų skulptūrėlėmis buvo puošiami antkapiniai paminklai, laukų ir pakelių stulpai, trobų kraigai, namų interjeras. Paukščiai buvo tapomi ant kraitinių skrynių, baldų, langinių, vežimų ir kt. Be to, paukščių ar jų kojų motyvų yra audiniuose, nėriniuose, siuvinėjimuose, popieriaus (anksčiau medžio žievės) karpiniuose.

Iš pagonybės tradicijų yra paveldėtas paprotys prieš didžiąsias šeimos ir kalendorines šventes (Kalėdas, Velykas), vestuves kabinti virš stalo paukštį (kartais du, net tris ar daugiau), padirbtą iš medžio, šiaudų, kiaušinių lukštų, kuriame, žmonių tikėjimu, įsikūnijusi vėlė.

Toks paprotys egzistavo ir Žemaitijoje, Upynos krašte. Kaip pasakoja, Klemensas Lovčikas: „Pirmąjį medinį paukštuką aš pamačiau Bronės Leškienės namuose Upynoje. Jį 1973 metais buvo padirbęs Jonas Maulius iš Bruškių kaimo (Šilalės r). Paukštukas patraukė mane savo ažūriniais sparnais ir uodega. Ilgai jį apžiūrinėjau, norėjau suprasti, kaip jis padarytas. Pabandžiau. Padirbau, bet jis buvo nedailus. Sparnų plunksnos susisukusios, išskaldytos nevienodo storio. Bandžiau dirbti kitus. Liemenukai išeidavo neblogi. Daugiau rūpesčių kėlė sparnų ir uodegų dirbimas. Išsidroži sparnus, pradedi skaldyti plunksnas — pasiseka. Imi skaldyti kitą ruošinį ir nebesiseka: peilis nuslysta į vieną ar kitą pusę, plunksnelės nusipjauna, arba išplatėja. Ir tokį apdirbtą, jau iškarpuotą ruošinį turi numesti. Ilgokai vargau, kol perpratau, kaip pasirinkti medį sparnų ruošiniams.

Labai svarbu pasirinkti tinkamą medį. Nereikia kaladės imti iš medžio storgalio ar viršūnės. Ji turi lengvai skilti, nesiplaušuoti. Pasirinkęs tinkamą kaladę, iš jos išskeliu plokštę 6 — 8 cm plokštę taip, kad medžio šerdis lieka vidury. Nutašęs plokštės šonų žievę, nuobliavęs, iš jos išpjaunu 1,5 — 2 cm ruošinius. Arčiau medžio šerdies mediena blogesnė ir jos neimu. Išsiskaldau ar išsitašau ruošinį taip, kad skaldant plunksnas peilis eitų skersai metinių medžio rievių. Skaldant išilgai arba įžambiai metinių rievių peilis visada nuslys į vieną ar kitą pusę. Labai svarbu ruošinius iškaitinti karštam vandeny karšti jie lengviau skyla.

Esu dirbęs paukštukus iš įvairių medžio rūšių. Iš baltosios tuopos sparneliai įgauna pilką šilkinį atspalvį, iš juodalksnio ir ąžuolo — tamsūs, iš guobos — pilkai rausvi, iš liepos šiek tiek rausvi, iš drebulės — balti. Dirbu paukštukus iš keturių dalių lemens, sparnų, uodegos ir skiedrelės paslepiančios vinutes, kuriomis prikalti sparneliai ir uodega“

Klemensas Lovčikas perpratęs paukštukų kūrimo ir darymo subtilybes, šiuo sudėtingu procesu dalijasi su visais — paukštukų „gimimo“ procesą aprašo ir pateikia vaizdinės medžiagos, kaip pačiam juos pasidaryti.

Parengė Rūta Vaitkevičienė

Darbo eiga

Liemenėlius drožiu iš žalio medžio. Padžiovinęs kelias dienas saulėje ar ant krosnies, juos nuskutu stiklo šuke, po to nutrinu švitriniumi popieriumi.

Ruošinius sparnams ir uodegai padarau apie 1,5 cm storio, 3 — 4 cm pločio. Nors padirbtų sparnelių plotis siekia tik 2,5 cm., palieku platesnius dėl to, kad pradedant skaldyti dažnai pirmosios plunksnos nuskyla. Turint pločio atsargą juos galima geriau suformuoti.

Sparnų ir uodegų galiukus iš abiejų pusių nusmailinu. Po to su smulkiadančiu pjūkliuku įpjaunu du griovelius.

Tuomet peiliu išplatinu griovelius.

Nuo paskutinio griovelio krašto nudrožiu ruošinį iki 0,5 cm storio. Sparnelių viduryje palieku apie 3 cm. nenudrožtą kaladėlę dėl to, kad skaldant plunksnas, neperskeltum viso sparno ruošinio.

Pradžioje sparnelius skaldydavau ruošinį įsirėmęs į krūtinę. Dabar skaldydamas jį pasidedu ant lentelės, kuri, kad neslankiotų, prisiveržiu prie stalo viršaus.

Išskaldęs vieną sparnų galą, visas plunksneles suveržiu plona virvele, kad jos nesilankstytų atrėmus į lentelę, skaldant antrąjį sparnų galą. Išskaldytas sparnų plunksnas sukeičiu, jas įstatau į išdrožtus griovelius.

Kad sparneliai būtų riesti, kiekvieną plunksną siūlu pritvirtinu prie laido. Tada laidą išlenkiu norima sparnelio forma.

Jei noriu, kad sparneliai būtų tiesūs, juos sudedu tarp storų faneros kaladėlių ir suveržiu.

Taip surištomis plunksnomis arba suspaustus tarp faneros sparnelius išdžiovinu. Džiovinti reikia greitai, nes drėgni sparneliai tarp faneros gali pradėti pelyti.

10.

Išdžiovintų sparnelių ir uodegų plunksnas suklijuoju ir suveržiu siūlu, kad jos neišsklistų.

11.

Pasirinktam liemeniui priderinu sparnus ir liemens viršuje įpjaunu sparnų storio griovelį. Nuo griovelio iki uodegos išdrožiu liemenelį, kad galėčiau lygiai pritvirtinti sparnelius ir uodegą. Sparnų viduryje išgręžiu dvi skylutes (kad kalant nesuskiltų) ir, patepęs klijais, juos prikalu. Tokia pat tvarka pritvirtinu ir uodegą. Kad nebūtų matyti vinučių, ant sparnų ir uodegos viršaus priklijuoju sparnų profilio skiedrelę.

12.

Belieka nustatyti svorio centrą. Imu adatą su siūlu ir įsmeigęs nustatau norimą padėti. Galima nustatyti, kad paukštis nirtų žemyn, kiltų į viršų ar ramiai sklandytų.

Paukštukų dirbimas, tai labai kruopštus ir specialių įgūdžių reikalaujantis darbas. Gal dėlto juos dirbančių Lietuvoje atsiranda tik vienas kitas. Galbūt mano patirtis, pasidalinta su kitais, paskatins ką nors pradėti juos dirbti. Tegul būna išsaugotas šio reto darbo tęstinumas.